Britų Malaja

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sejarah.PNG
Malajų salyno istorija
Priešistorė > Austroneziečių migracijos
Hinduizmo laikotarpis:
Transmalakinė prekyba, Sunda, Šrividžaja, Šailendra
Madžapahitas
Islamo laikotarpis:
Melaka, Džohoras, Ačehas, Padžadžaranas, Mataramas, Brunėjus, Gova, Ternatas
Kolonijinis laikotarpis:
Ispanijos Rytų Indijos, Nyderlandų Rytų Indija, Portugalijos Timoras, Britų Malaja, Saravakas, Šiaurės Borneo
Nepriklausomybės laikotarpis:
Indonezija, Malaizija, Brunėjus, Filipinai, Singapūras, Rytų Timoras
Malajų salyno istoriniai regionai:
Malajai, Javiečiai, Sundai, Ačehas, Lampongai, Minangkabau, Balis, Brunėjus, Gova, Molukai, Filipinai

Britų Malaja – JK kolonijinė valda Malakos pusiasalyje, susiformavusi XIX a. Ją sudarė daugybė atskirų sultonatų su vietos savivalda. Tai – bendras terminas, nors skirtingais laikotarpiais jis susidėdavo iš skirtingų dalių ir buvo vadinamas skirtingais pavadinimais.

Sąsiaurio gyvenviečių susiformavimas (17911826 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Britai Malajų salyne kolonijines valdas kūrė nuo XVII a pabaigos, konkuruodami su olandais, kuriems sekėsi daug geriau. Vienintelė išlaikyta britų kolonija salyne Benkulu (Bencoolen) Sumatros vakarinėje pakrantėje, nebuvo pelninga.

Britų kolonizacija labai suintensyvėjo XVIII a pabaigoje. Tuo metu salynas buvo susiskaldęs į mažus sultonatus, kuriuos vieną po kito siekė kolonizuoti Olandų Rytų Indija. 1791 m britai gavo mažą Penang salą prie vakarinės Malakos pusiasalio pakrantės, iki tol priklausiusią Kedaho sultonatui, kuri tapo jų atsparos punktu.

1811–1814 m Europoje vykstant Napoleono karams ir Nyderlandus užėmus Prancūzijai, britai buvo užėmę olandų kolonijas Malajų salyne, laikinai tapdami pagrindiniais valdovais. T. S. Raffles įvykdė daug pažangių reformų, buvo tyrinėjama salyno istorija ir kultūra.

Nors olandų kolonijos buvo grąžintos Nyderlandams, britai galutinai įsitvirtino Malajų salyne ir ieškojo kelių, kaip įgyti hegemoniją. 1819 m T. S. Raffles dėka iš Džohoro sultonato buvo atplėšta nedidelė Singapūro salelė, kuri efektyvaus valdymo dėka labai suklestėjo ir tapo vienu svarbiausių salyno prekybos centrų.

Sąsiaurio gyvenviečių kolonijos vėliava

Olandams labai nepatiko šis britų įtakos stiprėjimas, tačiau jie buvo priversti susitaikyti su tuo. 1824 m sutartyje olandai ir britai galutinai pasidalijo įtakos sferomis salyne. Britai nutarė apsiriboti Malakos pusiasaliu, o olandams liko visos kitos teritorijos (sudarančios dabartinę Indoneziją). Tai buvo patvirtinta kolonijų apsikeitimu: britai atidavė olandams savo koloniją Benkulu (Sumatroje), už ką mainais gavo Melaka, kurią anksčiau valdė Nyderlandai.

1826 m Melakos pusiasalyje britų paimtos teritorijos buvo oficialiai paskelbtos kolonija ir pavadintos Sąsiaurio gyvenvietėmis (Straits settlements).

Federacinių Malajų Valstijų susiformavimas (18261895 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmasis Malajų susirinkimas – durbaras
Federacinių Malajų Valstijų vėliava
Pahango vėliava
Perako vėliava
Selangoro vėliava
Negeri Sembilan vėliava

1826 m britai pasidaljo įtakos sferomis ir su kitu konkurentu – Siamu, kuris gana agresyviai plėtėsi Malakos pusiasalyje. Dar XVIII a jis buvo užėmęs Singgora (Songgkla) sultonatą, o XIX a okupavo Pattani, Terenganu, Kedaho ir Kelantano sultonatus. Sutartimi šie sultonatai ir buvo pripažinti Siamui, tačiau Siamas paliko britams teisę plėsti įtaką kitose dalyse.

1863 m britai įgijo įtaką Pahango sultonate, kuriame pasodintas britų vietininkas, o sultonui liko tik nominali valdžia.

Trys kiti sultonatai, – Perakas, Selangoras ir Negeri Sembilanas, – kaip tik tuo metu išgyveno klestėjimą, nes ten buvo atrasta alavo. Todėl augo tokie miestai kaip Klang ir Kvala Lumpūras. Tačiau nestabili sultonatų vidaus padėtis ir ypač įpėdinystės nesutarimai leido britams išplėsti savo įtaką ir 1874 m paskirti juose vietininkus.

1890 užimtieji keturi sultonatai buvo organizuoti į Federacines Malajų Valstijas su bendru valdymo organu Federacine taryba. 1895 m Valstijos oficialiai paskelbtos Didžiosios Britanijos protektoratu.

Malajų Valstijos(18951946 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Malajų valstijos

Taigi, nuo 1895 m. Britų Malają sudarė atskiri sultonatai, skirstomi į tris grupes.

Keturi prekybiniai uostai, – Penang, Singapūras, Melaka ir Dindingas, – sudarė Sąsiaurio gyvenviečių koloniją.

Pahango, Perako, Selangor ir Negeri Sembilano sultonatai sudarė Federacines Malajų valstijas.

Trečiajai grupei, – Nefederacinėms Malajų valstijoms, – priklausė tie sultonatai, kurie britų buvo kolonizuoti jau XX a. Dauguma jų atsirado 1909 m Bankoko sutartimi iš Siamo atėmus seniau jo užkariautus sultonatus: Terenganu, Kedahą ir Kelantaną. Dar vienas sultonatas buvo prijungtas 1914 m. Tai buvo Džohoras, paskutinė laisva malajų valstybė.

Tuo metu modernizuojama Britų Malaja tapo viena pelningiausių Didžiosios Britanijos Kolonijų, pagrindiniu pasaulio alavo ir kaučiuko gamintoju.

1942-45 šalis buvo okupuota japonų.

Malajos Sąjunga ir Malajos Federacija(19461953 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Malajos Federacijos vėliava

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, iš britų valdų Malakos pusiasalyje 1946 m suformuota Malajos sąjunga. Ją sudarė 11 narių, anksčiau priklausiusių trims skirtingoms rūšims. Iš visų narių tik Singapūras neįstojo į šią sąjungą.

Tačiau dėl kai kurių nuostatų Malajos Sąjunga nebuvo mėgiama. Tai paskatino po dvejų metų 1948 m. sukurti Malajos federaciją. Ši kolonija tuo pačiu pavadinimu 1953 m. atgavo nepriklausomybę ir 1963 m. dalyvavo kuriant šiuolaikinę Malaiziją.