Pagrindinis puslapis
Sveiki atvykę į Vikipediją Laisvąją enciklopediją, kurią kurti gali kiekvienas. |
Lietuviškojoje Vikipedijoje:
|
Apie Vikipediją
Vikipedija yra universali, daugiakalbė interneto enciklopedija, kaip bendruomeninis projektas, pagal viki technologiją ir pamatinius principus kuriama daugybės savanorių bei išlaikoma iš paaukotų lėšų.
Vikipedijos tikslas – pateikti laisvą, nešališką ir patikrinamą turinį, kurį be jokių apribojimų gimtąja kalba galėtų skaityti visi žmonės. Rašyti, pildyti, tobulinti straipsnius taip pat gali visi, jei laikomasi bendrų, visiems dalyviams galiojančių taisyklių ir susitarimų. Nauji dalyviai yra kviečiami apsilankyti pagalbos puslapiuose ir bendruomenės portale. Vikipedija vadinama „laisvąja enciklopedija“, nes visas jos turinys pateikiamas pagal GFDL ir CC-BY-SA licencijas, kurios leidžia enciklopedijos turinį naudoti, keisti ir platinti tiek nemokamai, tiek ir mokamai, jei laikomasi naudojimo sąlygų. |
Rinktinė iliustracija
|
Savaitės straipsnis
Ukrainietiški margučiai (ukr. писанки = pysanky), dar žinomi kaip pysanka – Ukrainoje ir tarp diasporos paplitusi margučių marginimo tradicija. Ukrainietiškas žodis pysanka kildinamas iš slaviško žodžio pysat, reiškiančio „rašyti“, „piešti“. Ukrainoje margučių marginimo menas žinomas kaip pisankarstvo ir yra visoje šalyje paplitusi meno forma, vienas iš Ukrainos tautinių simbolių. Ukrainietiški margučiai dėl savo meninės vertės ir svarbos ukrainiečių kultūroje 2024 m. buvo pripažinti kaip nematerialusis pasaulio paveldas. Kadangi šią paraišką UNESCO Rusijos invazijos į Ukrainą kontekste padėjo ruošti ir pateikė Estija, šis pasaulio paveldas pripažintas ir jai. Ukrainos teritorijoje margučių tradicija yra pabai sena. Ji siekia V–III tūkst. pr. m. e. čia klestėjusią Tripolės kultūrą, tarp kurios reliktų randami keramikiniai marginti kiaušiniai. Greičiausiai jie turėjo ritualinę paskirtį. Panašiai Kijevo Rusios laikotarpiu suaugusiųjų ir vaikų kapuose randami keramikiniai, kauliniai ir akmeniniai dekoruoti kiaušiniai. Dažnas dekoravimo motyvas – geltonas arba žalias „eglutės“ ornamentas tamsiame fone. Šie margučiai buvo gaminami Kijeve ir Černigove, svarbiuose Ukrainos keramikos centruose. Iš ten jie buvo eksportuojami į visą Rytų Europą, iki pat Lenkijos, Lietuvos ir net iki Skandinavijos šalių. |
gruodžio 18 d. įvykiai
Lietuvoje
Pasaulyje
|
Savaitės iniciatyva
Sado aukso ir sidabro kasyklos (jap. 佐渡金銀山 = Sado kinginzan) – aukso ir sidabro kasyklos Japonijoje, Nijigatos prefektūroje, Sado salos vakarinėje dalyje. Išskiriamos trys pagrindinės: Aikavos aukso ir sidabro kasykla, Curuši sidabro kasykla ir Nišimikavos aukso kasykla. Kasyklos nuo 1994 m. yra įtrauktos į Japonijos nacionalinį istorinių vietų sąrašą, o 2024 m. kaip Sado salos aukso kasyklos pripažintos UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo objektu. Kad Sado saloje aptinkama aukso mini jau XI a. rašytiniai šaltiniai. Manoma, kad auksas tuo metu buvo randamas upių išplautame grunte. Vienoje tokių vietų buvo įkurta pirmoji aukso kasykla – Nišimikavos, veikusi iki 1872 m. Vėliau, 1542 m., pradėjo veikti Curuši sidabro kasykla, uždaryta iš karto po karo – 1946 m. Paskutinė iš trijų pagrindinių kasyklų buvo Aikavos, įkurta 1600 m. ir veikusi ilgiausiai, iki 1989 m. Visos kasyklos Edo laikotarpiu priklausė Tokugavos šiogūnui, kasyklos darbuotojai daugiausiai buvo į salą ištremti kaliniai. Tuo metu iš kasyklų kasmet būdavo išgaunama iki 400 kg aukso ir iki 25 000 kg sidabro. Po Meidži restauracijos kasyklos nacionalizuotos, o 1896 m. parduotos Mitsubishi korporacijai. Japonijos imperijai sunaudojant vis daugiau vietinių išteklių bei modernizacijos dėka įdiegus naujausią to meto kalnakasybos įrangą, intensyviausia kasyklų veikla vykdyta 1937–1943 metais. Aukso išgavimas per metus siekė 800–1600 kg, sidabro – apie 25 000 kg. Po Antrojo pasaulinio karo metalų išgavimas gerokai sulėtėjo, paskutinė kasykla dėl per mažo pelningumo buvo uždaryta 1989 m. Šios savaitės iniciatyva yra pasaulio paveldas – naujausi. |
Naujienos
|
Kiti projektai | |||||||||||||||||||||||||||
|