Piotras Čaikovskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
P. Čaikovskis

Piotras Iljičius Čaikovskis (rus. Пётр Ильич Чайковский; 1840 m. gegužės 7 d. – 1893 m. lapkričio 6 d.) – rusų romantinės eros kompozitorius, vienas produktyviausių vokalinės ir instrumentinės muzikos kūrėjų.[1] Muzikai būdingas rusiškas charakteris, tačiau jo muzika buvo labiau vakarietiška, nei kitų tuometinių Rusijos kompozitorių, nes Čaikovskis sėkmingai derino rusiškas liaudies melodijas ir tarptautinius elementus.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piotras Čaikovskis gimė nedideliame Votkinsko miestelyje (Urale), metalurgijos fabriko direktoriaus šeimoje. Kai berniukui dar nebuvo suėję penkeri metai, jį ėmė mokyti prancūzė guvernantė. Būdamas šešerių metų, jis jau neblogai skaitė prancūziškai ir vokiškai. Iš kitų vaikų Piotras išsiskyrė nepaprastu švelnumu, jautrumu kito nelaimei ir bet kokiai neteisybei.

Pirmieji muzikiniai įspūdžiai, kaip pasakojo kompozitorius, susiję su neapsakomo grožio liaudies dainomis ir motinos dainuojamais romansais, arijomis. Iš visų kūrinių ypač ilgai atmintyje išliko Aliabjevo „Lakštingala“, visada primindavo motina.

Svarbi vieta muzikiniame kompozitoriau auklėjime tenka Čaikovskių namuose buvusiam muzikos instrumentui orkestrinai (mechaniniams vargonams). Ant jo velenėlių buvo įrašyti V. A. Mocarto, Dž. Rosinio, V. Belinio, G. Donicečio kūriniai. Ypač gilų įspūdį berniukui darė Mocartas, vėliau tapęs vienu mėgstamiausiu jo kompozitoriumi.

1850 m. motina nuvežė Piotrą į Peterburgo Teisės mokyklą. Vienas svarbiausių šios mokyklos privalumų buvo tas, kad čia norintiems buvo dėstoma muzika. Piotras tuoj pat įsijungė į mokyklos chorą, mokėsi skambinti fortepijonu. Kadangi jis turėjo gerą klausą ir malonų diskantą, jam dažnai tekdavo dainuoti sudėtingiausias partijas, o vienu metu net vadovauti mokyklos chorui. Laisvalaikio valandomis berniukas mėgdavo improvizuoti girdėtų operų ir savo paties sukurtomis temomis. Mokykloje jam pirmą kartą kilo mintis tapti kompozitoriumi.

1854 m. Čaikovskis pirmą kartą išgirdo Antoną Rubinšteiną. Ryški didžiojo rusų pianisto asmenybė, jo atsidavimas vien muzikai negalėjo neturėti Čaikovskiui poveikio, pasirenkant muziko kelią. Po metų Piotras, baigęs Teisės mokyklą ir pradėjęs dirbti Teisingumo ministerijoje, laisvu nuo tarnybos laiku ėmė studijuoti „generalbosą“, t. y. harmoniją. Kiek vėliau jis klausė A. Rubinšteino suorganizuotose „muzikos klasėse“ muzikos teorijos kurso, o 1862 m. įstojo i naujai atidarytą Peterburgo konservatoriją.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Reikšmingiausi kūriniai – 6 simfonijos, 10 operų, saviti baleto kūriniai (1876 m. „Gulbių ežeras“, 1889 m. „Miegančioji gražuolė“, 1892 m. „Spragtukas“), taip pat simfoninės poemos, koncertai fortepijonui, smuikui, serenada styginių orkestrui.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Jonas Klimas. Čaikovskij Piotr (Piotras Čaikovskis). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 257 psl.

Vikicitatos

Commons-logo.svg

Vikiteka