Meidži restauracija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
 Crystal Clear action spellcheck.png  Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą ir apie tai, jei norite, praneškite Tvarkos projekte.
Meidži imperatorius persikelia iš Kioto į Tokiją 1868 m. pab.

Meidži restauracija (明治維新; Meiji ishin) buvo virtinė įvykių, kurios atrestauravo praktikinę imperinę valdžia Japonijoje 1868 pagal Imperatoriaus Meidži grandinę.  Nepaisant to, kad jau buvo Imperatorių prieš Meidži Restauraciją, įvykiai šiuo laikotarpiu atkūrė praktinius gebėjimus bei konsolidavo politinę sistemą Japonijos Imperatoriaus valdžioje.

Atrestauruotos valdžios tikslas buvo išreikštas naujojo imperatoriaus – Priesaikos Chartijoje. Restauracija atnešė didelių pokyčių Japonijos politiniame, ekonominiame bei socialiniame sluoksniuose, kurie vystėsi dviejų Japonijos laikotarpių, Edo ir Meidži, sankirtoje. Šis periodas truko nuo 1868 iki 1912 ir buvo atsakingas už Japonijos kaip modernios tautos pripažinimą pasauliniu kontekstu ankstyvajame dvidešimtame amžiuje.

Sąjungos ir Sąjungininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Meidži restauracijos pagrindas buvo, 1866 Sacuma – Čiošiu Sajunga tarp Saigo Takamori ir Kido Takayoshi, dviejų reformistinių idėjų propaguojančių lyderių dėka. Šie du lyderiai rėmė Imperatorių Komei (Imperatoriaus Meidži tėvą), jie buvo suburti Sakamoto Rioma tam kad pasipriešintu valdomajai Tokugava šiogūnatui ir atrestauruotu Imperatoriaus valdžią. Po Imperatoriaus Komei mirties 1867 Sausio 30, Imperatorius Meidži perėmė sostą Vasario 3. Šis periodas taip pat susidūrė su Japonijos feodalinio režimo pasikeitimu į rinkos ekonomika bei Vakarų įtakos vyravimu.

Priežąstys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tenpo era (天保年号 Tenpou nengou) (1830-1844 m.) šio laikotarpio metu Japonija susidūrė su Tokugavos šiogūnato (徳川幕府 Tokugawa bakufu) žlugimu ir Meidži valstybės susikūrimo pradžia. Dėl vidaus ekonominių problemų ir pasidalinimo tarp Šiogūno ir jo vasalų, vyriausybė pradėjo Tenpo reformas, bet nesėkmingai. Tolimesne įtaka kėlė badas, kuris kurstė valstiečių sukilimus, ir kylantis nerimas dėl užsienio šalių Rusijos ekspansionizmą, Didžiosios Britanijos bei Amerikos reikalavimai atidaryti prekybos uostus Japonijoje, taip užbaigiant Japonijos izoliacionizmas praktiką.

XIX amžiuje Europos šalyse išaugo prekybos keliai po visa pasaulį, tokios šalys kaip Didžioji Britanija, Nyderlandai, Prancūzija vedė ekspedicijas į Japonijos, Kinijos, Korėjos vandenis prekybos kelių plėtrai. Vakarų karinė galia bei sparčiai besivystanti industrializacija kėlė nerimą Japonijos lyderiams, bet tuo pat metu ir kurstė susidomėjimą bei norą ieškoti naujovių šalies vystymuisi.

Šūkis „garbė imperatoriui, lauk barbarus“ (尊皇攘夷 Sonnou joui) pasklido po šalį, dėl Jungtinių Amerikos barbariško elgesio, jei Japonija neatidaro prekybos uostų ji bus sutikta kariniu atsaku. Mirus Iesada Tokugava (1824-1858 m.), sostas liko be palikuonių, o tai privedė Japonus sukurti debatus dėl tolimesnio valdymo proceso.[1]

Šiogūnato pabaiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tokugava Šiogūnato oficiali pabaiga buvo 1867 Lapkričio 9, kai Tokugava Yoshinobu, 15-tasis Tokugava Šiogūnas, „perleido privilegijas Imperatoriaus rankose“ ir pasitraukė iš savo pareigų po 10-ties dienų. Tai iš esmės buvo imperinio valdymo „restauracija“ (Taisei Hokan), nepaisant to Yoshinobu turėjo nemažai įtakos iki Sausio 3-čios, kai jaunasis imperatorius įsakymu restauracija pilnai įsigaliojo.[2]

Netrukus po to 1868 Sausį, prasidėjo Bošin karas (Drakono Metų Karas) Toba mūšio lauke, kuriame Čiošiu ir Sacumo kariuomenė nugalėjo buvusio šiogūno armiją. To pasėkoje Imperatorius buvo priverstas (arba gavo teisę) perimti visą valdžia iš Jošinobu, taip pastatydamas pamatą oficialiai restauracijai. 1868 Sausio 3 Imperatorius išleido savo valdžios restauracijos oficialia deklaracija:

"Japonijos Imperatorius paskelbė visom suverenioms užsienio šalims taip pat jų pavaldiniams, kad buvo duota teisė sugrąžinti Tokugava Yoshinobu vadovaujama galia, savo paties prašymu. Nuo šiol mes vykdysime aukščiausią valdžią visuose vidaus ir išorės šalies politiką. Dėl to Imperatoriaus titulas privalo būti pakeistu į Taikun, pagal sutarties sudarymo sąlygas. Pareigūnai paskirti mūsų tvarkyti užsienio politiką. Tikimės, kad sutarties sudarymo valdžios atstovai pripažintų šį pranešimą." -Mutsushito, 1868Sausio 3[3]

Motyvai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvo ne viena priežastis Meidži Restauracijos atsiradimui. Japonai žinojo jog jie atsilieka nuo Europos pasaulio, kai iš Amerikos atvyko Komodoras Matjusas C. Peris į Japoniją tuo pat metu su savimi atsiveždamas sutartį, kurios tikslas buvo atidaryti Japonijos uostus prekybai. Peris į Japoniją atvyko su karo laivų armada, kurios ginkluotė ir technologija gerokai pranoko Japonų. Meidži Restauracijos vadovai, kaip ši revoliucija pradėjo būti žinoma, veikė kaip imperinės valdžios restauravimas vardan to, kad sustiprintų Japonija prieš kolonijinio stiliaus galių keliamą pavojų tuo laikotarpiu. Tuo pat metu užbaigiant erą žinomą kaip Sakoku (išorinės ryšių politikai, kuri gyvavo apie 250 metų, skiriančią mirties bausmę užsieniečiams kurie kirto Japonijos sieną ar Japonijos piliečiam, kurie buvo išvykę iš Japonijos). Žodis „Meidži“ reiškia „šviesus valdymas“  ir jos tikslas buvo sujungti „modernią pažangą“ su tradicinėmis „rytų“ vertybėmis.[4]

Pagrindiniai lyderiai – Ito Hirobumi, Matsukata Masayaoshi, Kido Takayoshi, Itagaki Taisuke, Yamagata Aritomo, Mori Arinori, Okubo Toshimici ir Yamaguchi Naoyoshi. Mori Arinori vadovavo įžymių intelektualų grupei, kuri sukūrė 1873 Šešių Meidži bendruomenę, ir kurios tikslas buvo toliau tęsti „civilizacijos ir švietimo skatinimą“ pasitelkus modernias moralines vertybes bei idėjas. Tačiau, restauracijos metu, politinė valdžia perėjo iš Tokugawa Šogunato prie oligarchijos, kuriai vadovavo minėti lyderiai, didžiausią įtaką turintys lyderiais iš Satsuma Provincijos (Okubo Toshimichi ir Saigo Takamori) ir Čiošiu Provincijos (Ito Hirobumi, Yamagata Aritomo ir Kido Takayoshi.) Tai labiau atspindėjo jų įsitikinimus  tradicinėje imperinio valdymo praktikoje, tuo tarpu Japonijos Imperatorius atstovauja dvasinį šalies autoritetą, o jo ministrai valdo šalį pasitelkdami Imperatoriaus vardą. 

Padariniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dabaties kova su senove alegorija, Meiji Japonijos pradžia 1870.

Meidži Restauracija paspartino Japonijos industrializacija, kuri iškėlė Japonija kaip karinę jėgą pasauliniu mastu, 1905, pasitelkiant „Praturtink šalį, sustiprink karinę galią“ šūkį.

Meidži oligarchija kuri suformavo Imperatoriaus valdžios aparatą pirmiausia įdiegė priemones valdžios, perėmimui iš Edo periodo valdžios, ir jos konsolidavimui.

1868, visos Tokugawa žemės buvo konfiskuotos ir perleistos „imperijos kontrolei“, tokiu būdu pateikiant juos pagal naujojo Meidži vyriausybės prerogatyvą. Pagal Fuhanken sachisei, vietovės buvo suskirstytos į tris tipus: miesto prefektūra, kaimo prefektūra ir jau turimus valdas. 1869 Tosa, Hizen, Satsuma ir Čiošiu teritorijų vasalai, kurie labiausiai priešinosi šogunatui, buvo priversti „sugrąžinti teritorijas Imperatoriui“. Vėliau ir kiti vasalai buvo įtikinti pasielgti taip pat, tokiu būdu pirmą kartą sukuriant centrinę valdžią Japonijoje, kuri naudojo tiesioginė jėgą visoje „karalystėje“.

Galiausiai 1871 metais, praeities ir ateities kartos buvo iškviestos priešais Imperatorių, kur buvo paskelbta kad visos teritorijos nuo tos akimirkos turi būti sugrąžintos Imperatoriui. Apytiksliai 300 teritorijų buvo paverstos prefektūromis ir prie kiekvienos iš jų buvo priskirtas valstybės gubernatorius. Iki 1888 metų, per keletą etapų, nemažai prefektūrų buvo sujungtos, taip sumažindami jų skaičių iki 75. Vasalams buvo prižadėta 1/10, nuo jų teritorijų, pajamų. Vėliau jų skolos bei išmokėjimai samurajams buvo perimtos valstybės.

Oligarchai taip pat stengėsi panaikinti keturių skyrių visuomenę.

Visoje Japonijoje tuo metu samurajų kiekis prilygo 1,9 milijonams. (Palyginimui, tai buvo 10 kartų daugiau nei Prancūzijos privilegijuotos klasės prieš 1789 Prancūzijos Revoliucijos. Be to, Japonijoje samurajus, buvo ne tik eilinis valdovas, bet ir Šogunato vasalai, kurie iš tikrųjų dirbo.) Kiekvienam samurajui buvo nustatytos stipendijos, todėl jų išlaikymas atnešė didelę finansinę naštą, kas ir tikriausiai privedė oligarchus imtis veiksmų. Nepaisant jų tikrųjų ketinimų, oligarchai pradėjo lėtą bei atsargų procesą, samurajų klasės panaikinimui. Pirmiausia 1873 metais buvo paskelbta kad samurajų stipendijos būtų apmokestinamos etapais. Vėliau 1874 metais samurajams buvo suteikta galimybė konvertuoti savo stipendijas į vyriausybės obligacijas. Galiausiai 1876 metais, šis nuosprendis tapo privalomas visiem samurajams. Kariuomenes reformacijai, 1873 metais vyriausybė išleido šauktinių įstatymą visoje šalyje, kuris įpareigoja visus vyrus sulaukus 21 metų tarnauti ginkluotosiose pajėgose ketverius metus, po to dar tris metus rezervu. Vienas iš pagrindinių skirtumų tarp samurajų ir valstiečių klasių buvo teisė turėti ginklus; ši senovės privilegija buvo staiga suteikta kiekvienam tautos vyrui. Taip pat, samurajams buvo uždrausta nešioti kardą ar kitus ginklus miestuose, kurie parodydavo jų statusą.

Tai sukėlė didelį samurajų nepasitenkinimą ir kilo daug riaušių. Vienas iš didžiausių riaušių buvo Satsumo Sukilimas kuriam vadovavo Saigo Takamori, kuris galiausiai virto pilietiniu karu. Tačiau, šis sukilimas buvo greitai numalšintas naujai atkurtos Imperatoriškos Japonijos Armijos, kuri buvo apmokyta vakarietiškomis taktikomis ir ginklais, nepaisant to kad, naujosios armijos branduolys buvo sudarytas iš Tokijo policijos pajėgu, kurią sudarė didžioji dalis buvusių samurajų. Tai leido sukilėliams suprasti, kad samurajų laikas iš tiesų baigėsi. Vėliau sekė vis mažiau samurajų sukilimu ir tai pamažu tapo tiesiog pavadinimas dėl samurajų įsijungimo į naują visuomenę. Samurajų karinės dvasios idealas išliko romantizuotose formose, kurios dažnai buvo naudojamos kaip propaganda, 20 amžiaus pradžioje, Japonijos Imperijos karuose.

Iš kitos pusės yra ir tiesos, kad dauguma samurajų buvo patenkinti, nepaisant to, kad jų statusas buvo panaikintas. Dauguma rado darbo vyriausybės biurokratijoje, kuris ne ką mažiau atspindėjo elitinę klasę. Kadangi samurajai buvo geriau išsimokslinę nei didžioji dalis populiacijos jie tapo – mokytojais, ginklų kūrėjais, vyriausybės pareigūnais ar karininkais. Nors ir oficialus samurajų titulas buvo panaikintas, elitinė dvasia kuri simbolizavo samurajų klasę vis tiek išliko.

Oligarchai taip pat pradėjo įvairias žemes reformas. Visų pirma jie įteisino nuomos sistemą, kuri gyvavo Tokugavos laikotarpiu. Nepaisant bakufu pastangų panaikinti keturiu visuomenės klasių sistemą, ūkininkai išnormuodavo žemes kitiems ūkininkams, šio proceso metu tapdami turtingais. Tai labai sutrikdė, aiškiai bakufu apibrėžtos klasės sistemą, ir iš dalies galiausiai privedė prie jos žlugimo.

Rusų-Japonų karas 1904-1905

Japonijos kariuomenės sustiprinimas nacionaliniu lygiu bei samurajų karo dvasios įliejimas suteikė Japonams drąsos pažiūrėti į save kaip augančią jėgą pasauliniame kontekste. Prie to dar prisidėjo Kinų-Japonų bei Rusų-Japonų karų laimėjimai.

Nepaisant drastišku pokyčių Japonijos socialiniame sluoksnyje, bandant sukurti stipria centralizuotą valstybe tuo pačių apibrėžiant jos tautinį tapatumą, valstybė įsteigė dominuojantį nacionalinį dialektą, kuris vadinasi „bendrinė kalba“. Pagrįsta Tokijo samurajų klases modeliais, ji pakeitė vietines bei regionines dialektų tarmes. Ši tarmė galiausiai tapo švietimo, žiniasklaidos, valdžios ir verslo sferų norma.[5]

Meidži Restauracija ir jos modernizavimo rezultatai taip pat įtakojo Japonijos identitetą prieš kitas Azijos kaimynes, kadangi Japonija tapo pirmoji iš Azijos valstybių moderni valstybė pasitelkiant Europietišku modeliu. Pakeičiant tradicinę konfucijau hierarchinę tvarką, kuri anksčiau išsilaikė dėl dominuojančios Kinijos įtakos tuo metu.[6]

Pramonės augimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sparti industrializacija bei Japonijos modernizavimas, kuri buvo būtina, leido masiškai padidinti gamybą ir infrastruktūrą. Japonija statė industrija – laivų fabrikus, geležies lydyklas ir verpimo stakles, kurios vėliau buvo parduodamos gerus ryšius turintiems verslininkams. Dėl tos priežasties bendrovių įmonės tapo Vakarų technologijų vartotojos, gautas žinias panaudodavo įvairių daiktų gaminimui bei jų pardavimui tarptautinėje rinkoje. To pasėkoje, pramoninės zonos išaugo masiškai tuo pat metu buvo didelė migracija iš kaimo į pramonės centrus. Pramonė prisidėjo ir prie nacionalinio geležinkelio ir šiuolaikinių ryšių plėtojimui.[7]

Šilko produkcija ir eksportas iš Japonijos
Metai Produkcija/eksportas, metinis vidurys (tonomis)
1868-1872 1026/646
1883 1682/1347
1889–1893 4098/2444
1899–1903 7103/4098
1909–1914 12460/9462

Industrializacijos dėka atėjo didelė paklausa aglims. Jų produkcijos didėjimas matomas apačioje.

Metai Anglies produkcija
(milijonai metrinių tonų)
1875 0,6
1885 1,2
1895 5
1905 13
1913 21,3

Aglis buvo reikalinga garlaiviams ir traukinių bėgiams. Šių sektorių augimas matomas apačioje.

Prekybos laivų skaičius
Metai Garlaivių skaičius
1873 26
1894 169
1904 797
1913 1,514
Traukinio bėgių ilgis
Metai Bėgių ilgis (km)
1872 29
1883 390
1887 1,030
1894 3,400
1904 7,600
1914 11,400

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Sandra Jaselevičiūtė, 2016 Birželio 2 http://azijoszinynas.vdu.lt/japonija/meidzi-restauracija-2/ E-straipsnis.
  2. ""Restauracija" galima datuoti 1868 Sausio 3 Imperinės valdžios įsakime." Jansen (2000), p. 334
  3. Cituota ir išleista iš A Diplomat in Japan, Sir Ernest Satow, p. 353
  4. Hunt, Lynn, Thomas R. Martin, Barbara H. Rosenwein, R. Po-chia Hsia et al.. The Making of the West, Peoples and Cultures. Vol. C. 3rd ed. Boston: Bedford/ St. Martin's, 2009. 712-13.
  5. Bestor, Theodore C. "Japan." Countries and Their Cultures. Eds. Melvin Ember and Carol Ember. Vol. 2. New York: Macmillan Reference USA, 2001. 1140–1158. 4 vols. Gale Virtual Reference Library. Gale. Pepperdine University SCELC. 23 Lapkritis 2009 
  6. Shih, Chih-yu (Spring 2011). "A Rising Unknown: Rediscovering China in Japan's East Asia". China Review. Chinese University Press. 
  7. Yamamura, Kozo. "Success Illgotten? The Role of Meiji Militarism in Japan's Technological Progress." The Journal of Economic History 37.1 (1977). E-straipsnis.

Kiti šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Beasley, William G. (1995). The Rise of Modern Japan: Political, Economic and Social Change Since 1850. New York: St. Martin's Press.
  • Jansen, Marius B. (2000). The Making of Modern Japan. Cambridge: Harvard University Press.
  • Jansen, Marius B.: The Meiji Restoration, in: Jansen, Marius B. (ed.): The Cambridge history of Japan, Volume 5: The nineteenth century (New York: Cambridge UP, 1989), pp. 308–366.
  • Robert W. Strayer, Ways of the World with Sources Vol. 2 (2nd ed.), pp 950 (2013)
  • Essay on The Meiji Restoration Era, 1868-1889 on the About Japan, A Teacher's Resource website