Sado aukso ir sidabro kasyklos
38°2′29.83″ š. pl. 138°15′21.17″ r. ilg. / 38.0416194°š. pl. 138.2558806°r. ilg.
| Sado salos aukso kasyklos | |
|---|---|
| Pasaulio paveldo sąrašas | |
| |
| Vieta |  Japonija
|
| Tipas | Kultūrinis |
| Kriterijus | iv |
 Nuoroda
|
1698 |
| Regionas** | Azija |
| Įrašymo istorija | |
| Įrašas | 2024 (46 sesija) |
  Sado aukso ir sidabro kasyklos šalies/regiono žemėlapyje
| |
| * Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą. | |
Sado aukso ir sidabro kasyklos (jap. 佐渡金銀山 = Sado kinginzan) – aukso ir sidabro kasyklos Japonijoje, Nijigatos prefektūroje, Sado salos vakarinėje dalyje. Išskiriamos trys pagrindinės: Aikavos aukso ir sidabro kasykla, Curuši sidabro kasykla ir Nišimikavos aukso kasykla.[1] Kasyklos nuo 1994 m. yra įtrauktos į Japonijos nacionalinį istorinių vietų sąrašą, o 2024 m. kaip Sado salos aukso kasyklos pripažintos UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo objektu.[2]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kad Sado saloje aptinkama aukso mini jau XI a. rašytiniai šaltiniai. Manoma, kad auksas tuo metu buvo randamas upių išplautame grunte. Vienoje tokių vietų buvo įkurta pirmoji aukso kasykla – Nišimikavos, veikusi iki 1872 m. Vėliau, 1542 m., pradėjo veikti Curuši sidabro kasykla, uždaryta iš karto po karo – 1946 m. Paskutinė iš trijų pagrindinių kasyklų buvo Aikavos, įkurta 1600 m. ir veikusi ilgiausiai, iki 1989 m.
Visos kasyklos Edo laikotarpiu priklausė Tokugavos šiogūnui, kasyklos darbuotojai daugiausiai buvo į salą ištremti kaliniai.[3] Tuo metu iš kasyklų kasmet būdavo išgaunama iki 400 kg aukso ir iki 25 000 kg sidabro.[4] Po Meidži restauracijos kasyklos nacionalizuotos, o 1896 m. parduotos Mitsubishi korporacijai. Japonijos imperijai sunaudojant vis daugiau vietinių išteklių bei modernizacijos dėka įdiegus naujausią to meto kalnakasybos įrangą, intensyviausia kasyklų veikla vykdyta 1937–1943 metais. Aukso išgavimas per metus siekė 800–1600 kg, sidabro – apie 25 000 kg. Po Antrojo pasaulinio karo metalų išgavimas gerokai sulėtėjo, paskutinė kasykla dėl per mažo pelningumo buvo uždaryta 1989 m.[5]
Esama padėtis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiuo metu kasyklos veikia kaip muziejus, kuriame galima pamatyti kasyklos tunelius, senąją ir moderniąją įrangą, kalnakasių darbo sąlygas ir pan.[6] 1994 m. kasyklos buvo įrašytos į Japonijos nacionalinį istorinių vietų sąrašą, suteikiant joms papildomą pripažinimą. 2022 m. nuspręsta vietovę nominuoti įtraukimui į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, tačiau tai sulaukė Pietų Korėjos protesto, nes kasyklose Korėjos okupacijos metais buvo naudojamas priverstinis korėjiečių darbas.[7] Sutarimą pavyko pasiekti 2024 m. Japonijai davus pažadą, kad konsultuojantis su Pietų Korėja bus įrengiamos papildomos ekspozicijos, organizuojami atminimo renginiai bei kitokiais būdais pristatoma kasyklose naudoto priverstinio darbo istorija.[8]
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
XIX a. graviūra, vaizduojanti įėjimus į Sado kasyklas. -
Įėjimas į aukso kasyklos muziejų.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ The Sado Complex of Heritage Mines, sado-goldmine.jp
- ↑ Sado Island Gold Mines, UNESCO
- ↑ Rein, J. J. (2016). The Industries of Japan. Taylor & Francis.
- ↑ 再発見!! 佐渡金銀山 中学生以上向け, sado-goldmine.jp
- ↑ The Sado Complex of Heritage Mines, sado-goldmine.jp
- ↑ Alt, M., Yoda, H., & Joe, M. (2012). Frommer's Japan Day by Day. Wiley, p. 190
- ↑ The Sado Gold Mine and Japan’s ‘History War’ Versus the Memory of Korean Forced Laborers, Nikolai Johnsen, Asia-Pacific Journal, 2022-03-01
- ↑ Japan's Sado gold mines added to World Heritage list, The Japan Times, 2024-07-27
