Internavimas
Internavimas – tai dažniausiai didelių žmonių grupių įkalinimas ar jų laisvės apribojimas[1], nesant jokiam teismo sprendimui (be teismo). Collins anglų kalbos žodyne internavimas apibrėžiamas kaip „internavimo [asmens laisvės suvaržymas, apribojimas] veiksmas, ar padėtis (būsena), kai asmuo yra internuotas, ypač karo metu priešo civilių gyventojų; arba terorizmu įtariamų asmenų.”[2] Nors kartais internavimas tiesiog reiškia įkalinimą, tačiau dažniausiai jis reiškia prevencinį laisvės suvaržymą, o ne laisvės suvaržymą, paskirtą pripažinus asmenį kaltu padarius kokį nors nusikaltimą. Šių terminų naudojimas vis dar diskutuotinas, politiškai jautrus klausimas.[3]
Internuoti asmenys gali būti laikomi kalėjimuose arba specialiose internuotų asmenų stovyklose. Tam tikruose kontekstuose tokios stovyklos yra žinomos kaip koncentracijos stovyklos.
Internavimu taip pat laikoma neutralių šalių karo metu naudojama praktika, remiantis 1907 metų Hagos konvencija, sulaikant kovojančių šalių ginkluotąsias pajėgas ir techniką, patekusią į neutralios šalies teritoriją.[4]
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija riboja internavimo naudojimą. 9 straipsnis teigia, kad „Niekas negali būti savavališkai suimtas, sulaikytas ar ištremtas.”[5]
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ankstyvosios civilizacijos, tokios kaip Asirija, naudojo priverstinį gyventojų perkėlimą, kaip teritorijos kontroliavimo priemonę,[6] tačiau iki XIX ir XX amžių daugiau nėra išlikusių įrašų, kurie liudytų apie civilių gyventojų grupių sukoncentravimą į dideles kalinių stovyklas.
Amerikos paveldo žodynas apibrėžia terminą „koncentracijos stovykla”, kaip „stovyklą, kurioje dažniausiai be teismo sprendimo paprastai prastomis sąlygomis įkalinami žmonės dėl jų priklausomybės tam tikrai žmonių grupei, kuri valdžios laikoma priešiška.”[7]
Lenkų istorikas Władysław Konopczyński teigia, kad koncentracijos stovyklos atsirado Lenkijoje Baro konfederacijos maišto (1768–1772) metu, kai Rusijos imperija įkūrė tris stovyklas deportacijos į Sibirą laukiantiems į nelaisvę paimtiems lenkų maištininkams.[8]
Terminas „koncentracijos stovykla” buvo pradėtas plačiai naudoti Antrojo būrų karo metu, kai britai naudojo tokias stovyklas Pietų Afrikoje būrams internuoti.[9] Iš viso buvo pastatytos 45 palapinių stovyklos internuotiems būrams ir 64 tokios stovyklos juodaodžiams afrikiečiams. Iš 28 000 karo belaisvių būrų vyrų, 25 630 buvo perkelti į užsienį. Didžioji dalis būrų, likusių vietinėse stovyklose, buvo moterys ir vaikai,[10] daugiau nei 26 000 kurių ir mirė stovyklose.[10][11]
XX amžiuje savavališkas civilių gyventojų internavimas pasiekė savo kulminaciją nacių koncentracijos stovyklose (1933–1945 m.). Dėl to terminas „koncentracijos stovykla” šiandieniniame pasaulyje suprantamas kaip „naikinimo stovyklos” (arba „mirties stovyklos”).
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ per Oxford Universal Dictionary, 1st edition 1933.
- ↑ internment. (n.d.). Collins English Dictionary – Complete & Unabridged 10th Edition. Nuoroda tikrinta November 03, 2014, from Dictionary.com website: http://dictionary.reference.com/browse/internment
- ↑ Euphemisms, Concentration Camps And The Japanese Internment
- ↑ „The Second Hague Convention, 1907“. Yale.edu. Suarchyvuotas originalas 2012-10-09. Nuoroda tikrinta 1 February 2013.
- ↑ Universal Declaration of Human Rights, Article 9, United Nations
- ↑ „Laws of Hammurabi“. Eawc.evansville.edu. Suarchyvuotas originalas 2008-05-09. Nuoroda tikrinta 1 February 2013.
- ↑ „Concentration camp“. American Heritage Dictionary. Nuoroda tikrinta 22 July 2014.
- ↑ Konopczyński, Władysław. (1991), Konfederacja barska, t. II, pp. 733–734.
- ↑ „Documents re camps in Boer War“. sul.stanford.edu. Suarchyvuotas originalas 2007-06-09. Nuoroda tikrinta 2015-05-22.
- ↑ 10,0 10,1 Meredith, Martin (2007). Diamonds, Gold, and War: The British, the Boers, and the Making of South Africa (First leid.). New York: PublicAffairs. pp. 452–456. ISBN 978-1586484736.
- ↑ Knight, Ian (2000). Boer Wars (2): 1898–1902. Men-at-Arms. Oxford: Osprey Publishing. p. 40. ISBN 978-1855326132.