Mikėnų kultūra
Mikėnų kultūra − paskutinė bronzos amžiaus fazė Graikijoje, ji buvo Homero epų, kitos Senovės Graikijos literatūros ir mitų fonas. Mikėnų kultūros pavadinimas kilo iš Mikėnų archeologinės vietovės šiaurės rytų Argolyje, Peloponese Pietų Graikijoje.
Apžvalga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mikėnų kultūra klestėjo 1450−1100 m. pr. m. e. Jai sunykus, apie 1050 m. pr. m. e. prasidėjo Senovės Graikijos Tamsieji amžiai. Spėjama, kad nuosmukį sukėlė dorėnų invazija, nors dabar daug archeologų ir istorikų abejoja, ar tokia invazija galėjo įvykti. Manoma, kad Mikėnų civilizaciją 1200 m. pr. m. e. sunaikino išsiveržęs ugnikalnis. Svarbiausi Mikėnų kultūros centrai buvo Mikėnai ir Tirintas Argolyje, Pilas Mesenėje, Atėnai Atikoje, Tėbai ir Orchomenas Beotijoje, Jolkas Tesalijoje. Kretoje mikėniečiai buvo užėmę Knoso griuvėsius. Be to, buvo kultui svarbios vietos, tokios kaip Lerna, dažniausiai namų šventovių formoje. Mikėniečių gyvenviečių randama Egėjo jūros salose, Mažojoje Azijoje ir net Kipre. Jų daiktai su linijiniu B raštu rasti net Vokietijoje[1].
Mikėnų kultūroje dominavo karių aristokratija. Apie 1400 m. pr. m. e. mikėniečiai užvaldė Kretą, Mino kultūros centrą, ir iš ten perėmė vieną iš raštų, vadinama linijiniu A raštu. Vėliau pradėtas naudoti linijinis B raštas, kuriuo rasta mikėnų kalbos užrašų.
Mikėniečiai ne tik užvaldė Kretą, bet ir pagal legendą dukart nugalėjo Troją, stiprų miestą-valstybę, kuri varžėsi su Mikėnais. Trojos ir Trojos karo egzistavimas neįrodytas. 1876 m. vokiečių archeologas Henrikas Šlymanas atkasė griuvėsius Mažojoje Azijoje (dabar Turkija) ir teigė, kad tai Troja. Vieni tvirtina, kad griuvėsiai neatitinka Homero aprašymo[2], kiti su jais nesutinka.
Visuomenė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mikėnų visuomenėje buvo dvi laisvų žmonių grupės. Tai karaliaus palyda, kuri padėjo jam valdyti kraštą rūmuose ir žmonės da-mo (demos), kurie gyveno bendruomenėmis, buvo sekami karaliaus agentų, atlikinėjo pareigas ir mokėjo mokesčius rūmams. Būta vergų: do-e-ro (vyrų) ir do-e-ra (moterų). Tekstuose minima, kad jie dirbo tik rūmuose.
Ekonomika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mikėnų kultūros ekonomika dvinarė: vieni dirbo rūmams, kiti buvo samdiniai. Bet niekas nedraudė rūmų pareigūnui turėti savo verslą.
Žemės ūkis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pilo ir Knoso valstybėse žemė buvo padalinta į dvi dalis: ki-ti-me-na, rūmų žemė, ir ke-ke-me-na, bendruomenės žemė, kurią įdirbdavo ka-ma-na-e-we (liaudis). Mikėniečiai augino tradicinę „Viduržemio jūros trejybę“: javus, alyvmedžius ir vynuoges. Iš javų augino kviečius ir miežius. Iš alyvmedžių spausdavo alyvą ne tik maistui, bet ir naudojimui kaip kūno aliejų ir kvepalams. Be to, buvo auginamos vynuogės ir gaminamos kelios vyno rūšys. Taip pat auginami linai drabužiams, sezamas aliejui ir sodinami tokie medžiai kaip figmedis.
Iš gyvulių buvo auginamos avys ir ožkos. Karvės ir kiaulės rečiau sutinkamos. Arkliai buvo auginami tik karietoms traukti.
Pramonė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Amatininkų darbo organizavimas rūmų atveju gerai žinomas. Pilo archyvai rodo specializavimąsi, kiekvienas darbininkas turėjo savo vietą ir pareigas.
Tekstilė buvo vienas iš svarbiausių Mikėnų ekonomikos sektorių. Knoso lentelės atskleidžia visą grandinę nuo avių kirpimo iki gauto produkto sandėliavimo rūmuose, nurodomos darbininkų darbo sąlygos. Rūmuose dirbo apie 550 tekstilės darbininkų, o visam Knose apie 900. Identifikuota 15 tekstilės specialybių. Antras pagal populiarumą po vilnos buvo lino pluoštas.
Daug žinoma apie metalurgijos pramonę Pilo mieste, kur dirbo 400 žmonių. Metalas jiems buvo pristatomas toks, kad jie galėtų atlikti savo darbą: vidutiniškai 3,5 kg kalviui. Kita vertus nežinoma, kaip jiems buvo mokama. Knoso įrašuose teigiama, kad buvo gaminti kalavijai, bet daugiau nieko.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Linear B in Germany [1] Archyvuota kopija 2016-08-30 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ (Žr. Burkert Greek Religion p. 121 ir E. Meyer, RE Suppl. XIV, 813–15)
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
|