Arkliai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Equus
Prževalskio arklys (Equus ferus przewalskii)
Arklių (Equus) pogentė:
Prževalskio arklių (Equus ferus przewalskii) kaimenė
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Potipis: Stuburiniai
(Wikispecies-logo.svg Vertebrata)
Antklasis: Amniotai
(Wikispecies-logo.svg Amniota)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Neporakanopiai
(Wikispecies-logo.svg Perissodactyla)
Šeima: Arkliniai
(Wikispecies-logo.svg Equidae)
Gentis: Arkliai
(Wikispecies-logo.svg Equus)
Binomas
Equus
Linnaeus, 1758

Arkliniai (lot. Equidae) – neporakanopių (Perissodactyla) žinduolių šeima, kurioje yra vienintelė arklių (lot. Equus) gentis. Arkliniai gerai pristaikę greitam bėgimui kanopiniai žvėrys. Jie vidutinio dydžio – kūno aukštis 110–160 cm, masė 120–450 kg. Šeimoje tik naminiai arkliai (Equus ferus caballus) išsiskiria labai skirtingomis kūno masės ir ilgio proporcijomis – nedideli, vidutinio dydžio ir labai dideli. Dažniausiai naminiai arkliai yra 380–1000 kg svorio ir 142–183 cm aukščio. Stambiausias naminis arklys buvo šairų veislės vardu „Sampson“, gimęs 1846 m. Bedfordšyro grafystėje (Anglija), ties gogu jis buvo 219 cm aukščio ir svėrė 1,524 kg. Mažiausi naminiai arkliai vadinami miniatiūriniais, 86–97 cm aukščio, nors pasitaiko ir dar gerokai mažesnių, su nanizmo požymiais, tokie mažiausi tik 43 cm aukščio ir 26 kg svorio. Zoologinėje klasifikacijoje naminiai arkliai neretai priskiriami atskirai rūšiai ir tuomet lotyniškai rašomi Equus caballus[1][2].

Dolichohippus pogentė:
Dykuminis zebras (Equus grevyi)
Zebrų (Hippotigris) pogentė:
Besigrumiantys Burčelio savaniniai zebrai (Equus quagga burchellii)
Arklių (Equus) pogentė:
šairų veislės naminis arklys (Equus ferus caballus)

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Priekinių ir užpakalinių galūnių išlikęs tik III pirštas. Jį saugo stiprios kanopos. Po oda slypi tik II ir IV pirštų liekanos. Trečiasis delnakaulis ir slėsnakaulis labai pailgėję. Priekinių kojų sumažėjęs alkūnkaulis suaugęs su stipinkauliu, o užpakalinių kojų blauzdikaulis suaugęs su rudimentiniu šeivakauliu. Raktikaulis išnykęs. Kojos juda tik sagitalinėje plokštumoje. Priekinės kojos su liemeniu jungiasi laisvai, raumenimis ir tai švelnina galūnių smūgius į žemę. Turi 44 dantis, jie gerai pritaikyti pertrinti kietą žolę, kurią nukanda stipriais kandžiais. Skruostiniai dantys aukštais vainikais, turi labai sudėtingą malamąjį paviršių. Arklių kaip ir asilų bei zebrų rega, klausa bei uoslė išsivystę labiau negu žmogaus. Greiti ir ištvermingi bėgiotojai. Prisitaikę gyventi stepėse ir pusdykumėse. Visi arklių genties atstovai minta žole bei krūmokšniais. Būdami labai visuomeniški, jie gyvena šeimyninėmis grupėmis, kurios sudaro bandą. Arkliai, ieškodami maisto bei vandens arba bandydami pasislėpti nuo musių ir moskitų, kankinančių juos per karščius, nukeliauja didelius nuotolius.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Seniausi arklių protėviai gyvenę eocene, buvo šuns didumo eochipai (Eochippus). Jų priekinės galūnės buvo su keturiais pirštais, o užpakalinės – su trim pirštais. Vėliau išsivystė stambūs vienpirščiai dabartiniai arkliai (Equus). Arklių evoliucijos centras Šiaurės Amerika. Iš ten jie kelis kartus buvo pasklidę po Euraziją ir Afriką, o ledynmečio pradžioje buvo patekę ir į Pietų Ameriką. Istoriniais laikais arkliai išliko tik Eurazijoje ir Afrikoje.

Arklių genties rūšių ir porūšių klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Arklių (Equidae) šeima (ir (Equus) gentis) skirstoma į keturias pogentes, kuriose iki šiol yra išlikusios 7 rūšys. Daugumoje rūšių yra išskiriami porūšiai. Išnykę porūšiai pažymėti kryželiu ()

Asinus pogentė – Asilai:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dolichohippus pogentė:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Equus pogentė – Arkliai:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hippotigris pogentė – Zebrai:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Arklių prijaukinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Asilų (Asinus) pogentė:
Somalinis asilas (Equus africanus somaliensis)

Pirmieji patikimi duomenys apie arklių prijaukinimą yra iš Ukrainos, kur žmonės prieš 6000 metų augino arklių ir raguočių bandas žolėtose stepėse. Tuo metu senovės Egipte ir Arabijoje buvo prijaukintas afrikinis asilas. Iš pradžių arkliais ir asilais nebuvo jodinėjama, bet jie buvo kinkomi į dvikinkius arba kovinius vežimus. Pirmosios žinios apie arklių panaudojimą žmonijos karuose siekia III tūkstantmetį pr. m. e. pagal istorinius šaltinius, apie 2300 m. pr. m. e. Mesopotamijoje prijaukinti arkliai traukė kovinius vežimus. Vėliau nešė raitelį – atsirado pirmoji kavalerija. Iki mūsų eros pradžios arklius – kaip traukiančiąją ir nešančiąją jėgą – kariniams tikslams pradėjo naudoti ir kitos tautos, kurių gyvenamos vietos sutapo su laukinių arklių arealais. Pirmykščių arklių ūgis neviršijo metro. Teigiama, jog būtent jų panaudojimas karuose, per tūkstantmečius privertė kai kurių veislių arklius išaugti iki dabartinių gabaritų. Iki Homero laikų jojimas asilais ir arkliais tapo įprastu keliavimo būdu, bet kovos vežimai tebebuvo naudojami karuose. Klasikiniu civilizacijos laikotarpiu senovės graikai ir romėnai statė specialias arenas ir tiesė kelius arklių lenktynėms, suteikdavusioms daug išgyvenimų miniai, stebinčiai varžybas, kuriose dalyvaudavo raiteliai, važnyčiotojai ir arkliai.

Taip pat skaityti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas arkliai
Commons-logo.svg

Vikiteka

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]