Dorėnai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Dorėnų istorijos pėdsakai Kretoje

Dorėnai (sen. gr. Δωριεῖς, vns. Δωριεύς) – viena iš pagrindinių senovės graikų genčių, kalbėjusi senovės graikų kalbos dorėnų dialektu, kuriuo šiandien remiasi cakonų kalba (moderniosios graikų kalbos atmaina). Kitos senovės graikų gentys buvo achajai, jonėnai ir eoliečiai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIIIXII a. pr. m. e. sandūroje dorėnai su kitomis gentimis, vartojusiomis vakarinius dialektus, įsiveržė į Graikijos ir Peloponeso teritorijas, kuriose vyravo Mikėnų kultūra. Šis įvykis buvo pavadintas „dorėnų įsiveržimu“. Dorėnų genčių grupės apsigyveno Peloponese (Argolidė, Lakonija, Mesenija, Korintija ir Megarida Istmoje), Egėjo jūros pietinėse salose (Kreta, Rodas, Tera, Milas ir kt.), dalyje Egėjo jūros pakrantės Mažojoje Azijoje su artimiausiomis salomis (azijietiškoji Doridė).

Kuriantis senovės graikų kolonijoms (VIIIVI a. pr. m. e.), dorėnų poliai įsikūrė rytinėje Adrijos pakrantėje, pietų Italijoje, Sicilijoje, sąsiaurių zonose ir prie Juodosios jūros.

Svarbiausios dorėnų valstybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Sparta. Žinomiausias dorėnų polis, ilgą laiką buvęs stipriausia graikų valstybe pagal savo karinę galią. Spartoje ilgiausiai išsilaikė paprasto gyvenimo būdas, karingumas, piliečių atšiaurus charakteris ir drausmė, kuri, anot senovės autorių, buvo būdinga dorėnams.
  • Egina
  • Kretos poliai
  • Argas
  • Pietų Italijos kolonijos (Didžioji Graikija)
  • Megaros kolonijos:
  • Sicilija – čia šimtmečiais pagrindinis vaidmuo priklausė Sirakūzams
  • Iš Teros dorėnų susikūrė kolonijos Kirenaikoje

Dorėnų poliuose visų pirma buvo vystomas žemės ūkis. Tuo pačiu metu dorėnų valstybėse buvo tokie išsivystę gamybos ir amatų centrai kaip Korintas, Egina, Megara.

Vienintele dorėnų kolonija šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje buvo Taurijos Chersonesas.

Mitologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal graikų mitologiją, dorėnų protėviu laikomas Doras. Jis buvo genties globėjo Helėno ir nimfos Orseidės sūnus, Eolo ir Ksuto brolis. Helėnas savo ruožtu buvo Deukaliono sūnus, o Deukalionas (graikiškas Nojaus atitikmuo) dėl savo dorybių buvo dievų pasirinktas išgyventi tvaną.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]