Tolimųjų rytų gandras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Ciconia boyciana
Tolimųjų rytų gandras (Ciconia boyciana )
Tolimųjų rytų gandras (Ciconia boyciana)
Šigos prefektūroje (Japonija)
Apsaugos būklė

Nykstantys (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Aves)
Būrys: Gandriniai paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Ciconiiformes)
Šeima: Gandriniai
(Wikispecies-logo.svg Ciconiidae)
Gentis: Tikrieji gandrai
(Wikispecies-logo.svg Ciconia)
Rūšis: Tolimųjų rytų gandras
(Wikispecies-logo.svg Ciconia boyciana)
Binomas
Ciconia boyciana
Swinhoe, 1873
Tolimųjų rytų gandras
Geltona: nesiveisia
Mėlyna: veisiasi

Tolimųjų rytų gandras arba kininis gandras[2] (lot. Ciconia boyciana, angl. Oriental Stork, vok. Schwarzschnabelstorch) – gandrinių (Ciconiidae) šeimos paukštis.

Paplitimas ir biotopas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veisiasi Amūro ir Usūrio upių baseinuose. Žiemoja Jangdzės baseine ir pietų Kinijoje. Negausios populiacijos pastebimos Šiaurės Korėjoje, Pietų Korėjoje, Japonijoje, Filipinuose, Indijos šiaurės rytuose, Mianmare ir Bangladeše, užklysta į rytinę Mongolijos dalį. Populiacijoje 3000 individų. Biotopas – ryžių laukai, seklios upės, pelkynai, dirbami laukai šalia upių ar ežerų.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stambesnis už baltąjį gandrą. Kūno ilgis 110–115 cm. Patinas sveria 5,2 kg, patelė – 4,35 kg. Atstumas tarp ištiestų sparnugalių 195–200 cm. Kūnas baltas, tik sparnų plasnojamosios plunksnos yra juodos. Pasmakrė neplunksnuota, raudona. Aplink akis siauras, raudonas žiedelis. Snapas ilgas, juodas. Kojos tamsiai raudonos.

Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Migrantas. Po veisimosi, rugsėjo viduryje – spalio viduryje migruoja į pietus. Grįžta kovo – balandžio mėnesiais. Migruodamas ar grįždamas skrenda nuo vėlyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Skrenda ištiesęs kaklą, plasnodami sparnais ir sklęsdami. Balsas – tylus švilpimas. Šalia lizdo kalena snapu. Kartos trukmė 16 metų.

Maitinasi pavieniai arba 10 – 15 individų grupėmis. Medžioja lėtai vaikščiodami sekliame vandenyje ar žemės paviršiumi. Minta žuvimi, varliagyviais, ropliais, vabzdžiais, kirmėlėmis, smulkiais paukščiais ir žinduoliais. Žiemojimo vietose minta žuvimi, moliuskais, krevetėmis, krabais.

Monogamai. Paukščių tuoktuvės prasideda balandžio viduryje. Peri 4 – 7 lizdų kolonijomis. Lizdą krauna aukštuose medžiuose, ant elektros stulpų, žmonių iškeltuose gandralizdžiuose. Lizdas – 3 – 30 metrų aukštyje nuo žemės paviršiaus[3]. Dažnai peri sename lizde, tačiau nuolat jį taiso, krauna. Dėtyje 3- 4 kiaušiniai, padedami 2 – 5 dienų intervalu. Peri abu tėvai 31 – 35 dienas. Išsiritę paukščiukai apaugę baltais pūkais, snapas blankiai oranžinis. Jauniklius maitina abu tėvai, į lizdą atrydami maistą. Jaunikliai maitinami 55 dienas, lizdą palieka būdami 63 – 70 dienų.

Apsauga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos duomenimis Tolimųjų rytų gandras yra nykstanti rūšis. Populiacija mažėja:

  • dėl žmogaus ūkinės veiklos mažėja buveinių, tinkančių šiems paukščiams plotai.
  • dėl pavasarinių gaisrų Rusijoje sumažėja vietų, kuriose gandrai gali krauti lizdus.
  • dėl komercinės žūklės Kinijoje gandrai netenka maisto.
  • dėl šių paukščių medžiojimo.

Rūšies apsaugos priemonės:

  • Rusijoje, Mongolijoje, Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Pietų Korėjoje ir Japonijoje paukštis paskelbtas saugomu.
  • Rūšies atkūrimo programos Pietų Korėjoje ir Japonijoje.
  • Medžių, tinkančių lizdams, apsauga ir dirbtinių lizdaviečių įrengimas.
  • Draudimas deginti žolę.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]