Varliagyviai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Varliagyvis)
Jump to navigation Jump to search
Amphibia
Varliagyviai
Nuo viršaus pagal laikrodžio rodyklę:
Litoria phyllochroa, Seimurija,
Notophthalmus viridescens, Dermophis mexicanus
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Potipis: Stuburiniai
(Wikispecies-logo.svg Vertebrata)
Klasė: Varliagyviai
(Wikispecies-logo.svg Amphibia)
Binomas
Amphibia
Gray, 1825

Varliagyviai, arba amfibijos (Amphibia) – stuburinių gyvūnų klasė.

Ankstyvojo triaso periode Madagaskare gyvenusių †Triadobatrachus massinoti provarlių rūšis

Varliagyvių evoliucijos istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji varliagyviai išsivystė devono periode maždaug prieš 370 mln. metų, iš mėsingapelekių žuvų (Sarcopterygii), kurios buvo panašios į šiuolaikines riešapelekes (Coelacanthiformes) ir dvikvėpes žuvis (Dipnoi)[1].

Bendras apibūdinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ugninė salamandra (Salamandra salamandra)

Primityviausi keturkojai, kurie dauginasi gėlame vandenyje. Lervos vystosi vandenyje, po metamorfozės įgyja būdingų sausumos stuburiniams bruožų: išsivysto plaučiai, susiformuoja du kraujo apytakos ratai, pakinta jutimo organai, susiformuoja lankstomos per sąnarius priekinės ir užpakalinės galūnės.

Dydis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kūno danga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžioji kūdrinė varlė (Pelophylax kl. esculentus)

Varliagyvių oda plika, tačiau epidermyje esančios liaukos išskiria gleives ir drėkina odą, tuo apsaugodamos nuo išdžiuvimo, arba yra labai svarbios reguliuojant osmosinį slėgį. Kai kurie varliagyviai odoje išskiria nuodingas medžiagas, kurias gamina serozinės liaukos. Paprastai tie nuodai nėra labai veiksmingi, tačiau medlaipinių (Dendrobatidae) kai kurios rūšys (pvz., Dendrobates azureus) yra labai nuodingos, ir vietos indėnai odos išskyromis tepa strėlių antgalius. Varliagyvių odos spalva priklauso nuo sugeriamų spindulių spektro. Jei sugeriamos visos spektro spalvos, gyvūnas būna tamsus, jei tik kai kurios – gyvūnas atrodo šviesus. Be to, odoje gali būti ir chromatoforų – pigmentų turinčių ląstelių. Nuo jų priklauso varliagyvių odos, įvairių joje esančių dėmelių spalva. Kartais dėl pigmentų nevienodo pasiskirstymo chromatoforo spalva pakinta. Tai labai svarbu kai gyvūnui tenka maskuotis, pasislėpti savo natūralioje aplinkoje.

Skeletas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Varliagyvių stubure skiriama kaklinė, krūtininė, juosmeninė, kryžmeninė ir uodeginė dalys. Pirmasis kaklo slankstelis vadinamas atlantu. Kryžmens slanksteliai jungiasi su dubeniu. Už jo yra uodeguotųjų varliagyvių uodegos slanksteliai. Beuodegių varliagyvių jie suaugę. Slanksteliai beveik visų varliagyvių yra gerai sukaulėję. Šonkauliai sunykę ar labai trumpi, todėl nėra krūtinės ląstos. Kaukoklės kaulų yra mažai. Pečių juosta ir dubuo tapo tvirtesni, kad galėtų išlaikyti kūno svorį. Dubuo susideda iš klubakaulio, gaktikaulio ir sėdynkaulio, kurie kartu sudaro gūžduobę, į kurią remiasi šlaunikaulio galvutė. Beuodegių varliagyvių dubens sandara truputį kitokia, nes jo susiformavimui įtakos turėjo šokuojamasis judėjimo būdas.

Priekinės ir užpakalinės galūnės gerai išsivysčiusios. Priekinės galūnės sudarytos iš trijų dalių: žasto, dilbio ir plaštakos. Plaštaka baigiasi keturiais pirštais (penktasis neišsivystęs). Užpakalines galūnes sudaro šios dalys: šlaunis, blauzda ir letena, kuri penkiapirštė ir su plaukiojamąja plėve. Galūnių dalys paslankiai sujungtos sąnariais. Užpakalinės kojos gerokai ilgesnės ir stipresnės už priekines, jos yra svarbiausios judant. Tupėdamas gyvūnas remiasi truputį sulenktomis priekinėmis kojomis, o užpakalinės tada būna sudėtos kūno šonuose. Greitai ištiesdama jas, varlė šokuoja, o priekinės kojos apsaugo gyvūną, kad šis nesusitrenktų į žemę. Varlė plaukioja, pritraukdama ir ištiesdama užpakalines galūnes, o priekines priglaudusi prie kūno.

Nervų sistema[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Varliagyvių priekinės smegenys stambesnės negu žuvų ir turi 2 pusrutulius. Varliagyvių kūnas priplotas prie žemės, ir jiems nereikia išlaikyti pusiausvyros. Judesius reguliuoja smegenėlės. Nuo galvos smegenų atsišakoja 10 porų nervų.

Jutimo organai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Varliagyviai turi dvi dideles iššokusias akis, pridengtas vokais: odiniu – viršutiniu ir judriu – apatiniu. Dažnai mirksi, todėl drėgni vokai sudrėkina akių paviršių ir jis neišdžiūsta bei pašalina prilipusias dulkeles. Galvoje prieš akis yra pora šnervių. Tai ne tik uoslės organų angos, pro jas patenka atmosferos oras kai gyvūnas kvėpuoja sausumoje. Akys ir šnervės yra viršutinėje galvos dalyje, todėl slėpdamasis vandenyje, varliagyvis iškiša iš jo tik akis ir šnerves. Dėl to gyvūnas gali kvėpuoti atmosferos oru ir matyti kas vyksta virš vandens. Už abiejų akių yra po nedidelį ratuką, aptrauktą oda. Tai išorinė klausos organo dalis – būgnelis. Nuo jo garsiniai svyravimai per klausos kaulelį perduodami į vidinę ausį. Varliagyviai turi vidurinę ir vidinę ausį, kuri glūdi kaukolės kauluose. Vidinėje ausyje pailgasis maišelis sudaro pusratinius kanalus. Šoninės linijos nėra, ją turi tik varliagyvių lervos ar vandenyje gyvenančios rūšys.

Virškinimo organai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Virškinimo sistema prasideda burna, kurioje yra stambūs dantys (išskyrus rupūžes) ir minkštas lipnus liežuvis. Į burną atsiveria seilių liaukos. Toliau yra ryklė, stemplė, skrandis, nuo kurios prasideda plonoji žarna (dvylikapirštė, klubinė). Į dvylikapirštę žarną atsiveria kepenų tulžies ir kasos latakai. Užpakalinė žarna atsiveria ne tiesiai laukan, o į tam tikrą užpakalinės žarnos paplatėjimą, vadinamą kloaką. Į kloaką atsiveria taip pat šlapimtakiai ir lytinių organų ištekamieji latakai.

Kvėpavimo sistema[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Suaugę kvėpuoja plaučiais bei visu kūno paviršiumi, lervos – žiaunomis ir per odą. Būdingos porinės šnervės, burnos ertmė, gerklos (garso skleidimo organas), trachėja, du bronchai ir poriniai plaučiai. Plaučiai panašūs į maišelius. Jų sienelėse gausu kraujagyslių, kuriose vyksta dujų apykaita. Varles gerklė kelis kartus per sekundę nutįsta žemyn, todėl burnos ertmėje oras praretėja, ir pro šnerves čia skverbiasi šviežias oras, kuris eina į plaučius. Atgal jį išstumia kūno sienelių raumenys. Kad varliagyviai galėtų kvėpuoti per odą, ši turi būti nuolat drėkinama. Šią funkciją atlieka odoje esančios liaukutės.

Dauginimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ranoidea xanthomera rūšis poravimosi metu amplekso (Amplexus) būsenoje, kuomet patinėlis apvaisina kiaušinėlius

Varliagyvių dauginimosi organai, pateliųkiaušidės, patinųsėklidės. Beveik visų beuodegių ir daugumos uodegotųjų varliagyvių apvaisinimas išorinis, daugumos bekojų varliagyvių – vidinis. Varliagyviai dauginasi vandenyje. Nedidelė dalis varliagyvių rūšių yra gyvavedės. Dauguma jų išleidžia ikrus ir spermatozoidus į vandenį, kur vyksta išorinis apvaisinimas. Kiaušialąstę dengia drebutinis dangalas. Išsiritusios varliagyvių lervos vadinamos buožgalviais.


Gyvųjų varliagyvių sistematika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2021 m. spalio 23 d. duomenimis, pasaulyje egzistuoja 8384 varliagyvių rūšys, iš kurių 88% arba 7404 rūšis sudaro beuodegiai varliagyviai (Anura), 9% arba 766 rūšis sudaro uodegotieji varliagyviai ir 3% arba 214 rūšis sudaro kirmrausiniai.[8]

Išskiriami 3 būriai ir 74 šeimos:[9]

Išnykę varliagyviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnykusių varliagyvių šeimų sąrašas. Išnykę būriai ir šeimos pažymėti kryžiuku (†):

Lietuvos varliagyviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žiūrėti - Lietuvos varliagyvių rūšių sąrašas

Žalioji rupūžė (Bufotes viridis)

2021 m. duomenimis, Lietuvoje aptinkama 13 varliagyvių rūšių, iš kurių 5 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą:[10][11]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. sci.waikato.ac.nz / The evolution of amphibians
  2. journals.plos.org / Ecological Guild Evolution and the Discovery of the World’s Smallest Vertebrate; Eric N. Rittmeyer, Allen Allison, Michael C. Gründler, Derrick K. Thompson, Christopher C. Austin | Published: January 11, 2012
  3. theaustralian.com.au / World’s tiniest frogs found in Papua New Guinea | January 12, 2012
  4. onlinelibrary.wiley.com / Historical museum collections clarify the evolutionary history of cryptic species radiation in the world’s largest amphibians; Samuel T. Turvey, Melissa M. Marr, Ian Barnes, Selina Brace, Benjamin Tapley, Robert W. Murphy, Ermi Zhao, Andrew A. Cunningham | First published: 16 September 2019
  5. nationalgeographic.com / World’s largest amphibian identified as a unique species; By Douglas Main | Published September 17, 2019
  6. newscientist.com / New species of giant salamander is the world’s largest amphibian; By Chelsea Whyte | 17 September 2019
  7. sci-news.com / Two New Giant Salamander Species Identified | Sep 17, 2019
  8. amphibiaweb.org / Species By the Numbers | Mar 10, 2021
  9. amphibiaweb.org / Three primary orders of Amphibia within the families | Mar 10, 2021
  10. raudonojiknyga.lt / Varliagyviai
  11. „Lietuvos gamtos fondas - Varliagyviai“. glis.lt. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-05. Nuoroda tikrinta 2016-04-30. 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Commons-logo.svg

Vikiteka