Pirmasis kryžiaus žygis

Pirmasis kryžiaus žygis
Kryžiaus žygiai
Kryžiuočiai užima Jeruzalę 1099 m.
Data 1095–1099 m. Vieta Artimieji Rytai: daugiausiai Levantas ir Anatolija Rezultatas Kryžiuočių pergalė
Priešininkai
Kryžiuočiai: Popiežiaus valstybė Prancūzijos karalystė Overnė grafystė Blua grafai Tulūzos grafas Bulonės grafystė Burgundijos kunigaikštystė Flandrijos grafystė Normandijos hercogystė Le Piui en Veli vyskupija Bretanės hercogystė Vermandua grafystė Flandrijos grafystė Šventoji Romos imperija Genujos respublika Sicilijos grafystė Taranto kunigaikštystė Apulijos ir Kalabrijos grafystė Rytų krikščionių sąjungininkai Bizantijos imperija Armėnijos Kilikija	Musulmonų pajėgos: Fatimidų kalifatas Seldžiukų imperija Rumo sultonatas Danišmendai Alepo seldžiukų emyratas Damasko seldžiukų emyratas Abasidų kalifatas
Vadai
Pietų Prancūzijos kontingentas: Raimondas IV iš Tulūzos Ademaras iš Le Piui Šiaurės Prancūzijos ir Flandrijos kontingentas: Godfridas Bulonietis Balduinas I iš Bulonės Hugo Didysis iš Vermandua Stivenas II iš Blua Robertas II iš Flandrijos Robertas II iš Normandijos Petras Eremitas Normandijos-Italijos kontingentas: Boemundas I iš Taranto Tankredas iš Otevilio Ričardas iš Salerno Rytų lyderiai: Aleksijus I Komninas Taticijus Manuelis Kostandinas I, Armėnijos kunigaikštis	Seldžiukų imperija: Kiličas Arslanas I Jagisijanas Kerbogha Dukakas Radvanas Danišhmendai: Danišmendas Gazis Fatimidai: Ifticharas ad-Daula Šachanšachas
Pajėgos
Krikščionių pajėgos: ~35 000 30 000 pėstininkai 5 000 kavalerija Bizantiečiai: ~2 000	Nežinoma
Aukos
Nuo vidutiniškai iki daug (vertinimai įvairūs)	Daug

Pirmasis kryžiaus žygis (1095–1099) buvo pirmasis pagal eilę iš daugelio Kryžiaus žygių, kuriais buvo siekiama užimti Šventąją Žemę. Apie pirmąjį žygį apginti musulmonų persekiojamus krikščionis ir išvaduoti Jeruzalėje esantį Jėzaus Kristaus karstą paskelbė popiežius Urbonas II Klermono bažnytiniame susirinkime 1095 m. Popiežius kvietė suteikti karinę pagalbą Bizantijai, kuri jau buvo praradusi beveik visą Anatoliją turkų seldžiukams.

Tarp 1096 ir 1101 m. Bizantijos graikai patyrė tris atskiras kryžiuočių žygio bangas. 1096 m. pavasarį į Konstantinopolio apylinkes atvyko pirmoji didelė, nedisciplinuota ir blogai aprūpinta kariuomene. Ši pirmoji grupė dažnai vadinama Valstiečių kryžiaus žygiu arba Liaudies kryžiaus žygiu. Jai vadovavo Petras Eremitas ir Valteris Beturtis. Antrojoje bangoje, nužygiavusioje 1099 m. iki pat Jeruzalės, dalyvavo Prancūzijos, Lotaringijos, Vokietijos ir Italijos riteriai. Kariuomenė neturėjo bendros vadovybės, atskiriems kontingentams vadovavo savi valdovai. Lotaringijos riterius vedė Žemutinės Lotaringijos hercogas Godfridas Bulonietis ir jo brolis Balduinas, Šiaurės Italijos ir Pietų Prancūzijos riterių pajėgoms vadovavo Tulūzos grafas Raimondas IV ir popiežiaus legatas Ademaras, Pietų Italijos ir Sicilijos karalystės – Taranto kunigaikštis Boemundas I, Šiaurės Prancūzijos (Normandijos) – Normandijos kunigaikštis Robertas II. Trečiąją bangą sudarė Lombardijos, Prancūzijos ir Bavarijos kontingentai, pasiekę Jeruzalę 1101 m. vasaros pradžioje.

Popiežius Urbonas II Klermono bažnytiniame susirinkime

Bizantijos teritorija, susitraukusi po seldžiukų įsigalėjimo Anatolijoje

Priežastys

Viena iš priežasčių buvo kvietimas teikti pagalbą, kurios Bizantijos imperatorius Aleksijus I Komninas kreipėsi į popiežių. 1071 m. imperatoriaus Romano IV Diogeno kariuomenę turkai seldžiukai nugalėjo Mancikerto mūšyje. Šis mūšis ir vėlesnis Romano IV nuvertimas lėmė pilietinio karo pradžią Bizantijoje, kuris nenurimo iki pat 1081 m., kai sostą užėmė Aleksijus I Komninas. Iki to laiko seldžiukai pasinaudojo nesutarimais Konstantinopolio valdžioje, užėmė didelę dalį Anatolijos plynaukštės. Per pirmuosius savo valdymo metus Aleksijus I Komninas buvo priverstas nuolat kovoti dviem frontais – prieš Sicilijos normanus, kurie puldinėjo iš vakarų, ir prieš rytuose esančius seldžiukus. Bizantijos imperijos Balkanų teritorijos kentėjo nuo polovcų antpuolių.

Esant tokioms aplinkybėms, Aleksijus I dažnai naudojo samdinius iš Vakarų Europos, kurie Bizantijoje buvo vadinami frankais arba keltais. Imperijoje buvo aukštai vertinamos europiečių kavalerijos kovinės savybės, todėl ją naudojo kaip smogiamąją jėgą. Samdinių korpusui reikėjo pastovaus papildymo. Matyt, 1093 ar 1094 m. Aleksijus I siuntė popiežiui prašymą dėl pagalbos. Tai galėjo būti pagrindas kviesti į kryžiaus žygį.

Kita priežastimi galėjo būti Vakarus pasiekę gandai apie žiaurumus, kurie vyko Palestinoje. Tuo metu Artimieji Rytai atsidūrė fronto linijoje tarp seldžiukų Rumo sultonato, kuris užėmė didelę šiuolaikinių Irano ir Sirijos teritorijų dalį, ir Egipto Fatimidų valstybės. Seldžiukus rėmė daugiausia musulmonai sunitai, Fatimidus – šiitai. Nebuvo kas galėjo apsaugoti krikščionių mažumas Palestinoje ir Sirijoje, o karo veiksmų metu kai kurios iš jų buvo apiplėšiamos. Tai galėjo sukelti gandus apie baisius žiaurumus, kuriuos vykdė musulmonai Palestinoje.

Be to, Artimuosiuose Rytuose gimė krikščionybė: šioje teritorijoje kūrėsi pirmosios krikščionių bendruomenės ir šventovės. Sirija ir Palestina atiteko musulmonams, laimėjus mūšius prie Adženadeino (634 m.) ir Jarmuko (636 m.). Jeruzalė užimta 638 m., Aleksandrija – 643 m. Netrukus po Egipto užkariauta visa Šiaurės Afrika. Kipras užimtas 680 m. Antroje XI a. pusėje (nuo 1078 iki 1081 m.) turkai pasirodė Mažojoje Azijoje, kur įkūrė keletą mažų seldžiukų karalysčių (Damasko, Alepo ir kt.). Antroje pirmojo tūkstantmečio pusėje musulmonai užėmė daugumą Šiaurės Afrikos, Egipto, Palestinos, Sirijos, Ispanijos ir kitų teritorijų.

Krikščionys pradėjo suprasti, kad jiems reikia apsaugoti tikėjimo brolius nuo persekiojimo ir sugrąžinti prarastas žemes bei šventyklas. Popiežiaus raginimai, įtaigūs Petro Eremito ir kitų religinių vadovų pamokslai sukėlė precedento neturintį pakilimą. Įvairiose vietose Prancūzijoje, Vokietijoje ir Italijoje buvo skubiai rengiamos ekspedicijos. Be to, tūkstančiai žmonių spontaniškai rinkosi į grupes ir traukė į Rytus.

Prasidedant kryžiaus žygiams, musulmonų pasaulis buvo susiskaldęs. Tarp įvairių teritorinių vienetų valdovų vyko nuolatiniai pilietiniai karai ir net pati religija buvo padalyta į kelias sroves ir sektas. Tuo pasinaudojo išorės priešai, įskaitant ir Vakarų krikščionių valstybes. Didelę įtaką suvaidino ir popiežiaus noras įtakoti naujų valstybių formavimąsi okupuotose teritorijose, kurios priklausytų nuo popiežiaus. Taip ir atsitiko. Vakarų europiečiai, nors užgrobė daug aukso, tuo pačiu metu patyrė didžiulius moralinius ir žmogiškuosius nuostolius.

Vakarų Europa

Prastuomenės kryžiaus žygis

Kryžiuočiai pradeda žygį

Kyžiuočių judėjimo kryptys Azijoje

Po Karolingų imperijos padalijimo ir karingųjų vengrų ir vikingų atsivertimo į krikščionybę, ankstyvųjų viduramžių Europoje tvyrojo santykinis stabilumas. Tačiau per pastaruosius kelis šimtmečius Europoje buvo suformuota visa karių klasė, kuri tuomet, kai valstybių sienoms jau nekilo didelės grėsmės iš išorės, turėjo panaudoti savo jėgas tarpusavio konfliktuose ir malšinant valstiečių sukilimus. Palaimindamas kryžiaus žygį, popiežius Urbonas II sakė: „Kas čia bedalis ir neturtingas, ten bus laimingas ir turtingas“.

Tęstiniai kariniai konfliktai su musulmonais leido suklestėti švento karo prieš islamą idėjai. Kai musulmonai užėmė Jeruzalę – krikščioniškosios religijos širdį – popiežius Grigalius VII 1074 m. paragino Kristaus karius traukti į Rytus ir padėti Bizantijai, kuri prieš trejus metus patyrė rimtą pralaimėjimą Mancikerto mūšyje ir atkovoti šventas žemes. Nors riteriai ignoravo popiežiaus kvietimą, tačiau atkreipė dėmesį į įvykius Rytuose. Tai sukėlė piligrimystės bangą į Šventąją Žemę. Netrukus pasiekė žinios apie musulmonų persekiojamus krikščionių piligrimus kelyje į Jeruzalę ir kitus šventuosius miestus. Tai kėlė krikščionių pasipiktinimą.

Popiežiaus Urbono II aistringas kvietimas bažnytiniame susirinkime 1095 m. suteikti pagalbą Bizantijai kovai su seldžiukais sulaukė europiečių pritarimo. Katalikų bažnyčia sėkmingai išnaudojo gandus apie tariamą žiaurų musulmonų elgesį su krikščionimis, nors buvo atvejų, kai Rytuose atskirose vietovėse kartu taikiai sugyveno abi bendruomenės.

Įvykių eiga

Valstiečų kryžiaus žygis

Urbonas II nustatė kryžiaus žygio pradžią 1096 m. rugpjūčio 15 d., per Žolinę. Vis dėlto daug anksčiau iki šios datos valstiečių ir smulkių riterių kariuomenė, vadovaujama Amjeno vienuolio Petro Eremito, talentingo oratoriaus ir pamokslininko, savarankiškai patraukė į Jeruzalę. Šio stichinio liaudies judėjimo populiarumas buvo milžiniškas. Tuo metu, kai Urbonas II tikėjosi, kad prie kvietimo prisidės tik keli tūkstančiai riterių, Petras Eremitas 1096 m. kovą jau vedė minias, kurias daugiausia sudarė neginkluota prastuomenė, be to, keliavusi su žmonomis ir vaikais.

Šios didžiulės (pagal objektyvius skaičiavimus, apie 50–60 tūkst.) neorganizuotos vargšų „armijos“ su pirmaisiais sunkumais susidūrė jau Rytų Europoje. Palikę tėvynę, žmonės neturėjo laiko ir galimybių (daugelis dėl savo skurdo) pasirūpinti maisto atsargų, nes dar nebuvo sulaukę turtingo 1096 m. derliaus, kuris pirmą kartą derėjo Vakarų Europoje po kelerių metų sausrų ir bado. Varguomenė tikėjosi, kad pakeliui krikščioniški Rytų Europos miestai suteiks jiems maistą ir viską, kas reikalinga (kaip visada būdavo viduramžiais piligrimų kelionėse į Šventąją Žemę), arba pasiūlys aprūpinimą už priimtiną kainą. Tačiau Bulgarija, Vengrija ir kitos šalys, per kurias žygiavo kryžiuočiai, ne visuomet sutiko su tokiomis sąlygomis, todėl kilo konfliktai tarp vietinių gyventojų ir plėšikaujančių žygeivių. Traukdami žemyn pagal Dunojų, kampanijos dalyviai apiplėšė ir nuniokojo vengrų žemes, už ką vieninga bulgarų, vengrų ir bizantiečių kariuomenė juos atakavo netoli Nišo. Maždaug ketvirtadalis kryžiuočių buvo nužudyta, tačiau likę, beveik be nuostolių, rugpjūčio mėn. pasiekė Konstantinopolį. Prie Petro Eremito sekėjų prisijungė atjoję riteriai iš Italijos ir Prancūzijos. Konstantinopolį užtvindžiusi varginga kryžiuočių minia kėlė neramumus ir antpuolius, todėl imperatorius Aleksijus I paskubėjo juos perkelti per Bosforą. Atsidūrę Mažojoje Azijoje, kryžiaus žygio dalyviai susikivirčijo ir pasidalijo į dvi atskiras dalis. Čia jų žygis buvo pražūtingas, nes menkai ginkluoti, ar išvis beginkliai, buvo puolami organizuotos ir ginkluotos seldžiukų kariuomenės. Turkai puikiai žinojo reljefą ir kitas vietos sąlygas, todėl beveik visi žygeiviai buvo nukauti. Šis pirmasis mūšis Mažosios Azijos šiaurės vakaruose, prie Dorilėjo (dab. Eskišechiro) vargu ar gali būti vadinamas mūšiu – seldžiukų kavalerija užpuolė ir sunaikino pirmąją mažesnę neturtingų kryžiuočių grupę ir tada atakavo jų pagrindines jėgas. Beveik visi piligrimai mirė pakirsti priešų strėlių ar kalavijų. Nepagailėta nieko – nei vaikų, nei senų žmonių, kurių buvo daug tarp „pseudo-kryžiuočių“ ir už kuriuos vergų turguose nebūtų buvę įmanoma gauti gerų pinigų.

Iš maždaug 30 tūkstančių „Vargšų žygio“ dalyvių tik kelios dešimtys žmonių sugebėjo patekti į Bizantijos žemes, apie 25–27 tūkst. žuvo, o 3–4 tūkst., daugiausia jaunuoliai ir merginos, buvo paimti į nelaisvę ir parduoti Mažosios Azijos musulmonų turguose. Vienam „Liaudies kryžiaus žygio“ lyderiui Petrui Eremitui pavyko išsigelbėti, kitas – riteris Valteris Beturtis – buvo nužudytas mūšyje prie Dorilėjo. Dvasinis „pseudo-kryžiuočių“ lyderis Petras Eremitas vėliau prisijungė prie pagrindinės 1-ojo kryžiaus žygio kariuomenės. Netrukus atvykusiai Bizantijos kariuomenei beliko surinkti kritusių krikščionių kūnus.

Vokiečių kryžiaus žygis

Nors antisemitinės nuotaikos Europoje tvyrojo daugelį amžių, būtent pirmojo kryžiaus žygio metu įvyko pirmieji masiniai žydų persekiojimai. 1096 m. vokiečių armija, maždaug 10 000 žmonių, vadovaujama smulkaus prancūzų riterio Valterio Beturčio, grafo Emicho Leiningeno ir riterio Folkmaro, patraukė į šiaurę per Reino slėnį – priešinga kryptimi nuo Jeruzalės – ir surengė masines žydų žudynes Maince, Kiolne, Bamberhge ir kituose Vokietijos miestuose. Kryžiaus karo pamokslininkai tik labiau kaitino antisemitinius jausmus, kviesdami kovoti su žydais ir musulmonais – pagrindiniais, jų manymu, krikščionybės priešais. Prancūzijoje ir Vokietijoje žydai buvo laikomi pagrindiniais Kristaus nukryžiavimo kaltininkais, ir kadangi jie buvo nepalyginamai artimesni už tolimus musulmonus, žmonės stebėjosi, kam leistis į pavojingą kelionę į Rytus, jei jie galėtų bausti priešą čia, namuose.

Dažnai kryžiuočiai žydams teikė pasirinkimą – priimti krikščionybę ar mirti. Dauguma pirmenybę teikė atsivertimui negu mirčiai, tačiau pasitaikė ir masinio atsivertimo, ir savižudybių atvejų. Pasak Saliamono kronikos, „vienas nužudė brolį, kitas – tėvus, žmoną ir vaikus, jaunasis nužudė savo nuotaką, motina – vaikus“. Nepaisant vietinių dvasininkų ir pasaulietinės valdžios institucijų pastangų užkirsti kelią smurtui, žuvo tūkstančiai žydų. Siekdami pateisinti savo veiksmus, kryžiuočiai minėjo popiežiaus Urbono II žodžius, išsakytus Klermono bažnyčios susirinkime – jis ragino bausti kardu ne tik musulmonus, bet ir visus, kurie pripažino kitą religiją, skyrėsi nuo krikščionių. Nors visoje kryžiuočių istorijoje buvo stebimi agresijos prieš žydus protrūkiai, nepaisant to, bažnyčia oficialiai smerkė civilių žmonių žudynes ir patarė siekiui ne naikinti kitatikius, bet juos atversti į krikščionybę.

Didikų riterių kryžiaus žygis

Po vargšų kariuomenės sutriuškinimo ir masinių žydų žudynių, 1096 m. rugpjūčio mėn. į kryžiaus žygį leidosi galingų didikų riteriai iš skirtingų Europos regionų. Tulūzos grafas Raimondas IV su popiežiaus legatu Ademaru, Le Piui vyskupu, vadovavo riteriams iš Provanso. Pietų Italijos normanams vadovavo Taranto kunigaikštis Boemundas I ir jo sūnėnas Tankredas. Godfridas Bulonietis su broliais Eustachijumi ir Balduinu buvo lotaringiečių vadai. Šiaurės Prancūzijos pajėgas vedė grafai Robertas II iš Flandrijos ir Robertas II iš Normandijos (Vilhelmo I Užkariautojo vyriausias sūnus ir Anglijos karaliaus Viljamo II Rudojo brolis), Stivenas II iš Blua ir Hugo Didysis iš Vermandua (Anos Jaroslavnos sūnus ir Prancūzijos karaliaus Filipo I jaunesnysis brolis).

Kelias į Jeruzalę

Kryžiuočius per Mažąją Aziją vedė armėnų kunigaikštis Bagratas – didžiausios Armėnijos kunigaikštystės prie Eufrato valdovo Vasilo Kogho brolis. Armėnų kronikininkas Mateusas pranešė, kad su kryžiuočių kariuomenės išėjimu iš Nikėjos, laiškai su šia žinia buvo išsiųsti Kalnų Kilikijos valdovui Kostandinui I ir Edesos valdovui Torosui. Kirsdami Aziją vasaros viduryje, kryžiuočių riteriai kentėjo nuo karščio, stigo vandens ir maisto atsargų. Kai kurie nesugebėję atlaikyti žygio sunkumų mirė, krito daugelis jų žirgų. Kartais kryžiuočiai gaudavo pagalbą pinigais ir maistu iš tikėjimo brolių – tiek iš vietinių krikščionių, tiek iš likusių Europoje, tačiau didžioji dalis jų turėjo prasimanyti maisto savarankiškai, niokodami žemes, per kurias driekėsi jų kelionės maršrutas. Kryžiaus žygio karo vadai toliau ginčijo vienas kito viršenybę, tačiau nė vienas iš jų neturėjo pakankamai įgaliojimų prisiimti pilnaverčio lyderio vaidmenį. Kampanijos dvasinis lyderis, žinoma, buvo Le Piui vyskupas Ademaras.

Kai kryžiuočiai praėjo per Kilikijos Vartų kalnų perėją, kariuomenę paliko Balduinas I iš Bulonės. Su nedideliu karių būriu jis patraukė savo keliu per Kilikiją ir atvyko į Edesą 1098 m. pradžioje. Čia jis įgavo vietinio valdovo Toroso pasitikėjimą ir buvo paskirtas jo įpėdiniu. Edesą valdęs Torosas tais pačiais metais buvo nužudytas Balduino surengto sąmokslo metu. Tokiu būdu krikščionių valstybės valdovas tapo pirmąja kryžiuočių auka, nors kryžiaus žygio tikslas buvo skelbti kovą prieš „netikėlius“ ir už „Šventojo kapo“ išlaisvinimą. Po Toroso nužudymo buvo įkurta Edesos grafystė – pirmoji kryžiuočių valstybė Artimuosiuose Rytuose.

Nikėjos apgultis

1097 m. kryžiuočių būriai, nugalėję turkų sultono Kiličo Arslano kariuomenę, apsupo Nikėją. Bizantijos imperatorius Aleksijus I Komninas įtarė, kad kryžiuočiai užėmę miestą jo neatiduos Bizantijai, nors pagal kryžiuočių vasalinę priesaiką (1097 m.), kryžiuočiai turėjo perduoti Bizantijai užimtus miestus ir teritorijas. Po to, kai tapo aišku, kad Nikėja anksčiau ar vėliau kris, imperatorius Aleksijus slapta nusiuntė į miestą pasiuntinius su reikalavimu pasiduoti jam. Miestiečiai buvo priversti susitarti. Birželio 19 d., kada kryžiuočiai jau buvo pasirengę šturmuoti miestą, jie labai nusivylė, kai paaiškėjo, kad šią užduotį atliko Bizantijos kariuomenė, todėl kryžiuočiams nebeteko plėšti miesto. Tiesa, imperatorius davė kryžiuočiams pinigų ir žirgų, tačiau ne tiek, kiek jie tikėjosi gauti patys laimėję prieš Nikėją. Birželio 26 d. riteriai patraukė toliau į pietus, link pagrindinio tikslo – Jeruzalės.

Antiochijos apgultis

Kryžiuočių apgulta Antiochija

Rudenį kryžiuočių kariuomenė pasiekė Antiochiją, kuri buvo pusiaukelėje tarp Konstantinopolio ir Jeruzalės, o 1097 m. spalio 21 d. ją apsupo. Po aštuonių mėnesių apgulties, ankstyvą 1098 m. birželio 3 d. rytą, kryžiuočiai įsiveržė į miestą. Miesto vartus padėjo atverti ginklininko Firuzo išdavystė. Čia kryžiuočiai surengė kruvinas žudynes: „visos miesto aikštės buvo pripildytos mirusiųjų kūnais, tad niekas negalėjo ten būti dėl stipraus kvapo“. Emyras Jagisijanas, lydimas 30 karių, pabėgo iš miesto, palikdamas savo šeimą ir vaikus. Tačiau po to palydovai paliko emyrą ir jį nužudė vietiniai gyventojai. Vakare kryžiuočiai užėmė visą miestą, išskyrus miesto pietuose buvusią citadelę. Praėjus keturioms dienoms, birželio 7 d., Kerboghos kariuomenė priartėjo prie miesto ir po nesėkmingo šturmo jį apgulė.

Pirmadienį, birželio 28 d., kryžiuočiai buvo pasiruošę mūšiui ir išėjo iš miesto – pasak metraštininkės Anos Komninos, „iš eilės išsirikiavusios falangos stovėjo viena prieš kitą ir buvo pasiruošusios pradėti mūšį, Flandrijos grafas nulipo nuo žirgo ir, tris kartus palinkęs prie žemės, kreipėsi į Dievą pagalbos.“ Tada kronikininkas Raimondas Ažileras priešais karius pranešė Šventąją ietį. Kerbogha, nusprendęs, kad lengvai susidoros su nedidele priešo kariuomene, neįsiklausęs savo generolų patarimų nusprendė užpulti visą kariuomenę iš karto, o ne atskirus jos padalinius. Jis pabandė gudrauti duodamas įsakymą tariamam savo pajėgų atsitraukimui, taip siekdamas privilioti krikščionis į sudėtingesnę mūšio vietą. Musulmonai, išsidėstę ant aplinkinių kalvų, Kerboghos įsakymu uždegė paskui save žolę ir iššovė strėlių krušą persekiojantiems priešams ant galvų. Taip žuvo daugelis kryžiuočių (įskaitant vėliavnešį Ademarą iš Le Piui). Tačiau ryžtingi kryžiuočiai buvo nesustabdomi – jie metėsi „į kitatikius kaip ugnis, kuri spindi danguje ir degina kalnus“. Jų ryžtas pasiekė tokį mastą, kad daugelis karių pradėjo regėti šuoliuojančius savo tarpe šventuosius Jurgį, Demetrijų ir Mauricijų. Mūšis ilgai netruko – kai kryžiuočiai pagaliau pasivijo Kerboghą, seldžiukai supanikavo, jų „priekinė kavalerija pasileido bėgti ir nuo kryžiuočių kalavijų krito daugelis savanorių kovotojų, įsijungusių į musulmonų gretas dėl kovos už tikėjimą“.

Jeruzalės apgultis

Jeruzalės šturmas 1099 m.

Kryžiuočių įkurtos valstybės Levante

Jeruzalės šturmas prasidėjo 1099 m. liepos 14 d. nuo aušros. Kryžiuočiai miestą apmėtė akmenimis iš akmensvaidžių, o musulmonai atsakė strėlių kruša ir nuo sienų svaidomais „dervuotais medžio gabalais, prismaigstytais vinių, įvyniotais į padegtus skudurus“. Tačiau apšaudymas akmenimis miestui nepadarė didelės žalos, nes musulmonai sienas apsaugojo maišais, prikimštais medvilne ir sėlenomis, kurios švelnino smūgius. Nepaliaujamas šaudynes lydėjo – kaip rašo Viljamas Tyrietis – „abiejose pusėse žmonėms ant galvų krentančios strėlės ir akstys nelyginant kruša“. Kryžiuočiai bandė perkelti apgulties bokštus prie Jeruzalės sienų, tačiau tam trukdė gilus miestą juosiantis griovys, kurį pradėta užkasinėti dar liepos 12 d.

Mūšis truko visą dieną, tačiau miestas laikėsi. Kai užėjo naktis, abi pusės ir toliau išliko budrios – musulmonai bijojo, kad seks naujas puolimas, krikščionys nuogąstavo, kad apsuptiesiems gali pavykti padegti apgulties ginklus. Liepos 15 d. rytą, kai buvo užpiltas griovys, kryžiuočiai jau galėjo nekliudomi priartinti bokštus prie tvirtovės sienų ir uždegti jas saugančius maišus. Tai buvo persilaužimas puolime – kryžiuočiai per sienas permetė medinius lieptus, kuriais perėję patraukė į miestą. Pirmasis įsiveržė riteris Letoldas, paskui jį sekė Godfridas Bulonietis ir Tankredas. Tulūzos grafas Raimondas IV, kurio kariuomenė šturmavo miestą iš kitos pusės, sužinojo apie šį proveržį ir į Jeruzalę įsiveržė pro pietinius vartus. Matydamas, kad miestas neatsilaikė, Dovydo bokšto garnizono emyras pasidavė ir atidarė Jafos vartus.

Įkurtos kryžiuočių valstybės

Po Pirmojo kryžiaus žygio Levanto teritorijoje buvo įkurtos keturios krikščionių valstybės:

• Edesos grafystė – pirmoji kryžiuočių valstybė, įkurta Artimuosiuose Rytuose (dabartinė pietryčių Turkija ir šiaurės Sirija), gyvavusi 1098–1144 m. Grafystę įkūrė vienas 1–ojo kryžiaus žygio vadų Balduinas I. Sostinė – Edesa.
• Antiochijos kunigaikštystė gyvavo 1098–1268 m. dabartinėje pietų Turkijoje ir šiaurės Sirijoje. Sostinė – Antiochija. Kunigaikštystę įkūrė Boemundas I po Antiochijos užėmimo 1098 m.
• Jeruzalės karalystė egzistavo beveik du šimtmečius, nuo 1099 m. iki pat Akros kritimo 1291 m. Karalystė valdžios įtakoje buvo keletas vasalinių senjorijų, tarp kurių keturios svarbesnės:
  • Galilėjos kunigaikštystė
  • Jafos ir Askalono grafystė
  • Transjordanija
  • Sidono senjorija
• Tripolio grafystė – paskutinė iš Pirmajame kryžiaus žygyje įkurtų valstybių. Grafystę 1105 m. įkūrė Tulūzos grafas Raimondas IV. Egzistavo dabartinėse Libano ir vakarų Sirijos žemėse iki 1289 m.

Lotynų katalikų okupuotos teritorijos neatitiko Bizantijos norų atgauti išvaduotas žemes, kurias buvo nukariavę musulmonai. Užėmę Jeruzalę, daugelis riterių sugrįžo į Europą. Taip kryžiuočių karalystės tapo pažeidžiamos musulmonų grįžimo atveju.

Istoriografija

Britų istorikas Peteris Frankopanas (g. 1971) tvirtina, kad Pirmojo kryžiaus žygio istorija pateikiama šališkai, daugiausiai naudojantis lotyniškais šaltiniais ir ignoruojant graikų, sirų, armėnų ir žydų XI–XII a. šaltinius. Taip, P. Frankopano manymu, kryžiuočių kampanijos iniciatorius buvo ne popiežius, bet Bizantijos imperatorius Aleksijus I Komninas. Norėdamas įveikti išorinius ir vidinius imperijos sunkumus, jis kreipėsi į popiežių Urboną II. P. Frankopanas taip pat nurodo, kad pagrindiniais žygio tikslais Mažojoje Azijoje buvo Antiochijos ir Nikėjos miestai, kuriems užkariauti buvo reikalingi patyrę kariai su apgulties ginkluote. Būtent tokie riteriai, pagal P. Frankopaną, ir buvo kviečiami į žygį per popiežiaus pamokslus Prancūzijoje 1095–1096 m.

Literatūra

• Bibliography of the First Crusade (1095–1099) Archyvuota kopija 2005-02-08 iš Wayback Machine projekto., Alan V. Murray, Institute for Medieval Studies, University of Leeds. 2004.

Nuorodos

• Kryžiaus karai. Pirmasis kryžiaus žygis (vle.lt)
• Anselme of Ribemont, Anselme of Ribemont, Letter to Manasses II, Archbishop of Reims (1098)
• Stephen, Count of Blois and Chartres, Letter to his wife, Adele (1098)
• Daimbert, Godfrey and Raymond, Letter to the Pope (1099)

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.