Rumo sultonatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
سلجوقیان روم
Saljūqiyān-i Rūm
Rumo sultonatas
sultonatas
Blank.png
1077 – 1308 Blank.png

Herbas of

Herbas

Location of
Sultonato plėtra XII-XIII a.
Sostinė Nikėja (1077–1096)
Ikoniumas (1096–1308)
Sebastija (1211–1220)
Kalbos persų kalba
Valdymo forma Monarchija
Sultonas
 1077–1086 Suleimanas ibn Kutalmišas
 1303–1308 Mesudas II
Era Viduramžiai
 - Atskilo nuo Seldžiukų imperijos 1077 m., 1077
 - Nukariauja Karamanidai 1308 m.

Rumo sultonatas (pers. سلجوقیان روم = Saljuqiyān-e Rum, turk. Anadolu Selçuklu Devleti) – tiurkų kilmės valstybė, seldžiukų dinastijos atšaka, valdžiusi dalį Mažosios Azijos. Dar vadinama Konijos sultonatu pagal sostinę Ikonijų.

Pavadinimas buvo kildinamas iš persiško žodžio Rum, reiškusio Bizantijos imperiją, kurios piliečiai save vadino romėnais, ir laikė tikraisiais Romos imperijos paveldėtojais. Sultonatas įsikūrė dalyje Bizantijos imperijos teritorijų, todėl taip ir vadinosi[1].

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Plečiantis Seldžiukų imperijai, 1070 m. jų karvedys Suleimanas ibn Kutulmišas laimėjo Manzikerto mūšį prieš Bizantijos imperiją. Šios pajėgoms traukiantis, Suleimanas nukariavo didžiąją dalį Mažosios Azijos, o 1077 m. pasiskelbė nepriklausomu nuo Seldžiukų sultono ir savo valstybės sostine padarė Nikėją. Po jo mirties 1086 m. sostą paveldėjo jo sūnus Kilič Arslanas.

1096 m. Kilidž Arslanas pralaimėjo Pirmajam kryžiaus žygiui, kurio metu kryžiuočiai bandė susigrąžinti prarastas Bizantijos teritorijas Mažojoje Azijoje. Dėl to Rumo seldžiukai prarado beveik visas pajūrio sritis ir buvo priversti perkelti sostinę į Ikoniumą. Čia Mesudui I pavyko išlaikyti ir konsoliduoti didžiumą teritorijų, o jo sūnus Kilič Arslanas II nukariavo kitą Seldžiukų valstybę Danišmendus ir išsiplėtė į šiaurės rytus. Be to, šiam sultonui pavyko atlaikyti Trečiąjį kryžiaus žygį ir Bizantijos puolimus[2].

Mažoji Azija 1210 m.

1196 m. po pilietinio karo valdžią paėmęs Suleimanas II pradėjo karą prieš šiaurinę kaimynę Gruziją, kurį sugebėjo laimėti karalienė Tamara. 1204 m. mirus Suleimanui, 1205 m. valdžią Ikoniume paėmė Kaichosrovas I, kurio valdymas pradėjo sultonato aukso amžių. Jam ir jo sūnums valdant, sultonatas užėmė Mengučekų, Saltukidų, Artukidų valdas Armėnijos kalnyne. Jis išsiplėtė nuo Juodosios jūros šiaurėje iki Viduržemio jūros pietuose, o rytuose siekė Vano ežerą. Be to, laikinai sultonato vasalais tapo Trapezunto imperija ir Kilikijos Armėnija. Apie 1220 m. netgi buvo surengta jūrinė ekspedicija į Krymo pusiasalį[3].

Kaichosrovo II valdymas (1237–1246) prasidėjo vidiniais sukilimais, kurie nusilpnino valstybę. 1242 m. Mažojoje Azijoje pasirodė mongolai, kurie Kiosedago mūšyje sutriuškino Rumo sultono pajėgas ir pavertė jį vasalu. Iš karto po to prasidėjo valstybės byrėjimas, o paskutiniųjų sultonų valdžia nesiekė toliau Konijos miesto. Buvusiose provincijose vienas po kito nepriklausomais skelbėsi emyrai (bėjai), kurie formavo savo beilikus, nepriklausomus nei nuo sultonų, nei nuo mongolų valdžios. 1308 m. buvo nužudytas Mesudas II ir jo sūnus Mesudas III. Tolimas Seldžiukų giminaitis bandė paimti valdžią Konijoje, tačiau 1328 m. visas šias teritorijas nukariavo Karamanidai, pabaigę sultonato egzistavimą.

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nigdės mečetė
Raudonasis bokštas Alanijoje

Rumo Seldžiukai pirmieji į Mažąją Aziją atsinešė islamo religiją ir persišką kultūrą. Nepaisant to, kad dinastija savo kilme buvo tiurkiška, sultonato valstybinė kalba buvo persų, valdovai vadindavosi persiškais vardais, propagavo persišką meną ir architekūrą[4]. Visoje sultonato teritorijoje buvo statomos rytietiškos mečetės. Jų pavyzdžiai – Dijarbakiro didžioji mečetė, Divrigio didžioji mečetė ir kt.[5] Sultonate didžiąją dalį gyvenimo praleido žymus persų sufijų poetas Rumi, kuris čia parašė garsiausius savo kūrinius ir skleidė sufizmą.

Tačiau sultonato teritorijose gyveno daug vietinių gyventojų graikų, kurie buvo krikščionys ir tęsė senovės Romos bei Bizantijos kultūrinę tradiciją. Šios dvi kultūros Rumo sultonate po truputį maišėsi ir formavo kreolinę kultūrą, vėliau tapusią Osmanų imperijos kultūros pagrindu. Svarbi buvo ir armėnų kultūros įtaka[6]. Nors sultonato egzistavimo pradžioje musulmonai tiurkai sudarė tik labai mažą gyventojų dalį ir vietinė graikų diduomenė su Bizantijos pagalba bandė juos akultūruoti, tai nepavyko. To priežastis buvo tiurkų genčių nevieningumas ir nuolat iš rytų plūstančios naujos klajoklių tiurkų gentys. Tai lėmė, kad krašto islamizacija ir tiurkizacija vyko greičiau, nei tiurkų lokalizacija[7].

Valstybė oficialiai išpažino sunizmo islamą ir palaikė gerus santykius su Abasidų kalifais. Klajoklių turkų išpažįstamas islamas, tuo tarpu turėjo daug šamanizmo bruožų, čia svarbų vaidmenį vaidino religiniai mokytojai dervišai. Jų tarpe tapo populiarus sufizmas, derinęs islamo mokymą su ezoteriniais ritualais ir mistika. Nors sultonato įsikūrimo pradžioje absoliučią daugumą gyventojų sudarė krikščionys graikai, jie gana sparčiai perėmė islamo religiją. Tai vyko dėl praktinių priežasčių, mažesnių mokesčių, o taip pat dėl sufizmo populiarumo. XIII a. viduryje apie 80 proc. gyventojų jau buvo musulmonai[8].

Ekonomika ir visuomenė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hanabado karavansarajus
Kaichosrovo II dirhamas

Sultonate buvo vystomas kelių tinklas, gausiai statomos pakelės stotys karavansarajai, kurių priskaičiuojama apie 100. Per Rumo teritorijas vyko intensyvi prekyba tarp Bizantijos ir Persijos. Užgrobę turtingos Bizantijos imperijos žemes, Rumo Seldžiukai gavo priėjimą prie Bizantijos aukso, kurio standartas iki tol palaikė ekonomikos balansą visoje Rytų Europoje. Sultonate kursavo auksinės Bizantijos nomizmos, ir tik Masudas I pradėjo kaldinti savo monetas.

Sultonato armijos pagrindą sudarė tiurkų ogūzų gentys, kurios dalijosi į 24 būrius, pavaldžius atskirų teritorijų emyrams. Jie buvo menkai priklausomi nuo centrinės valdžios. Taip pat svarbi armijos dalis buvo guliamai - per karo žygius pagrobti ar nupirkti vergai krikščionys, kurie būdavo atverčiami į islamo tikėjimą. Sultonai karams nevengė naudoti ir vietinių krikščionių, kurie savanoriškai priėmė islamą, vadinamųjų ikdišų, o kai kuriais atvejais sudarydavo sąjungas su krikščioniškomis valstybėmis (pvz. Kilikijos Armėnija), kurios atsiųsdavo paramą kariais[9]. Pasienio teritorijose buvo formuojami vadinamieji udžai - sultonato tiesiogiai nekontroliuojamos žemės, tarnavusios kaip buferinės zonos. Jose buvo apgyvendinamos klajoklės tiurkų gentys, kurios pastoviai gindavo nuo priešų, o kartais rengdavo grobiamuosius žygius.

Sultonai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Turkija-orn.png
Turkijos istorija
Mažosios Azijos istorija
Bizantijos imperija
Seldžiukų imperija
Rumo sultonatas
Kilikijos Armėnija, Nikėjos imperija, Trapezunto imperija
Anatolijos beilikai
Osmanų imperija
Turkijos Respublika
Seldžiukidai Valdymo metai
Suleimanas ibn Kutulmišas 1077–1086
Kilič Arslanas 1092–1107 m.
Alp Arslanas 1063 – 1072 m.
Melik Šachas 1107–1116
Masudas I 1116–1156
Kilič Arslanas II 1156–1192
Kaichosrovas I 1192–1196, 1205–1211
Suleimanas II 1196–1204
Kilič Arslanas III 1204–1205
Kaikajusas I 1211–1220
Kaikubadas I 1220–1237
Kaichosrovas II 1237–1246
Kaikajusas II 1246–1260
Kilič Arslanas IV 1248–1265
Kaikubadas II 1249–1257
Kaichosrovas III 1265–1284
Masudas II 1284–1296, 1303–1308
Kaikubadas III 1298–1302

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Alexander Kazhdan, „Rūm“ The Oxford Dictionary of Byzantium (Oxford University Press, 1991), vol. 3, p. 1816.
  2. Anatolia in the period of the Seljuks and the „beyliks“, Osman Turan, The Cambridge History of Islam, Vol. 1A, ed. P.M. Holt, Ann K.S. Lambton and Bernard Lewis, (Cambridge University Press, 1995), 244–245.
  3. A.C.S. Peacock, „The Saliūq Campaign against the Crimea and the Expansionist Policy of the Early Reign of’Alā' al-Dīn Kayqubād“, Journal of the Royal Asiatic Society, Vol. 16 (2006), pp. 133–149.
  4. „A Rome of One’s Own: Reflections on Cultural Geography and Identity in the Lands of Rum“, Cemal Kafadar,Muqarnas, Volume 24 History and Ideology: Architectural Heritage of the „Lands of Rum“, Ed. Gülru Necipoğlu, (Brill, 2007), page 21.
  5. Kuran, Aptullah (1971). „Thirteenth and Fourteenth Century Mosques in Turkey“. Archaeology. 24: 234–54 – via JSTOR.
  6. Armenia during the Seljuk and Mongol Periods, Robert Bedrosian, The Armenian People From Ancient to Modern Times: The Dynastic Periods from Antiquity to the Fourteenth Century, Vol. I, Ed. Richard Hovannisian, (St. Martin’s Press, 1999), 250.
  7. DRM Peter. 2003. The Battle of Manzikert: Military Disaster or Political Failure? De Re Militari
  8. 林佳世子 『オスマン帝国500年の平和』 講談社〈興亡の世界史 : what is human history? ; 第10巻〉、2008年10月。
  9. Гордлевский В. А. Государство Сельджукидов Малой Азии. — Л.: Академии Наук СССР, 1941. — 200 с.