Seldžiukai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
سلجوقيان
Seldžiukai
Nominalus Abasidų kalifato vasalas

1037 – 1194
Location of
Location of
Sostinė Nišapūras (1037–1043)
Rajus (1043–1051)
Isfahanas (1051–1118)
Mervas (1118–1153)
Hamadanas(1118–1194)
Valdymo forma Monarchija
Sultonas
 1037–1063 Tugrul Begas
 1174–1194 Tugrulas III
Era Viduramžiai
 - Įkūrimas 1037 m., 1037
 - Chorezmšachai užima Hamadaną 1194 m.

Seldžiukai, arba Seldžiukidai (pers. سلجوقيان = Salcūkiyān, turk. Selçuklular) – tiurkų kilmės Irano valdovų dinastija, kilusi iš Turano. Visą Didįjį Iraną valdė 10371157 m. Jų valdyta valstybė vadinama Didžiąja Seldžiukų imperija (pers. آل سلجوق = Āl-e Saljuq). Vėliau dinastijos atšakos valdė smulkesnes valstybes, atsiradusias suskilus imperijai.

Ankstyvoji Seldžiukų imperijos sostinė buvo Nišapūras, vėliau Rajus, vėliau Isfahanas. Nuo 1118 m. imperija turėjo dvi sostines: rytinę Merve ir vakarinę Hamadane.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiurkai seldžiukai buvo ogūzų tiurkų dalis, kuri klajojo Turano stepėse. Vadovaujant karvedžiui Seldžiukui, X a. jie apsistojo Chorezmo regione, kur priėmė islamą. Tuo metu Chorezmą valdė Mamunidai (Samanidų vasalai). Kuomet Transoksianą nusiaubė Karachanidai, o Chorasaną Gaznevidai, seldžiukai pasinaudojo kilusiu chaosu ir migravo į Kopetdago priekalnes (dab. pietų Turkmenistanas)[1].

Valstybės įkūrėjas buvo Tugrulbegas, kuris užėmė Nišapūrą ir Mervą, ir iš čia vykdė karinius žygius, kol sutriuškino Gaznevidų armiją. Tai nulėmė, jog Seldžiukai gavo didžiumą Gaznevidų imperijos teritorijų.[2] Abasidų kalifas juos pripažino oficialiais Chorasano valdytojais. 1055 m. Seldžiukų armija pasiekė Bagdadą, kur nuvertė Bujidų valdžią ir su kalifo palaiminimu perėmė valdžią Irake.

Tugrulbego įpėdinis Alp Arslanas plėtė imperiją į vakarus, kovodamas su Bizantijos imperija, Gruzijos karalyste ir Armėnija. Po pergalingo Manzikerto mūšio 1071 m., tiurkams atsidarė vartai į Mažąją Aziją, iš kurios pasitraukus Bizantijos armijai, liko politinis vakuumas. Čia Alp Arslanas siuntė savo karvedžius, kurie užimtose teritorijose įkūrinėjo savo valstybėles. Taip įsikūrė Rumo sultonatas, Danišmendai, saltukidai, Artukidai ir kiti beilikai, kurie tik nominaliai pripažino Seldžiukų imperijos valdžią.

Imperija labiausiai išsiplėtė valdant Melikšachui. Tuo metu Selždiukų imperijai ištikimybę prisiekė teritorijos nuo Mažosios Azijos iki Kinijos. Abasidų kalifai jį titulavo Rytų ir Vakarų Sultonu. Valstybėje pradėta puoselėti kultūra, steigiami universitetai. Imperija išgyveno aukso amžių.

1092 m. mirus Melikšachui, nebeliko centrinės valdžios, ir dėl sosto varžėsi keturi sūnūs bei tolimesni giminaičiai. Jie visi valdė iš skirtingų imperijos miestų. Iš vakarų puolė krikščionys, rengiantys kryžiaus žygius, iš šiaurės plėtėsi Gruzija. 1118 m. pergalę šventė Ahmadas Sandžaras, sugebėjęs apjungti didžiumą teritorijų. Jis pradėjo administruoti imperiją iš dviejų sostinių - Mervo ir Hamadano, kurios kontroliavo atskiras valstybės dalis. Hamadano seldžiukų atšaka buvo laikoma jaunesniąja, kai pats Ahmadas Sandžaras valdė iš Mervo. Be to, atskirose dalyse suformuotos tik nominaliai priklausomos valdos, kurias valdė atabegai. Tarp jų buvo Farso Salguridai, Azerbaidžano Eldegizidai, Sirijos Buridai, Šiaurės Mesopotamijos Zangidai.

Ahmadas Sandžaras netrukus neteko ryčiausių provincijų, kurias paveržė Karakitajai. Be to, sultoną įkalinus, seldžiukų valdžia vėl nusilpo. Vietoj to, iš rytų augo nauja Chorezmo imperija. 1153 m. chorezmšachai užėmė seldžiukų sostinę Mervą, o 1194 - Hamadaną, taip pabaigdami imperijos viešpatavimą.

Valdovai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžiojo Irano istorija
Senovės Persijos istorija
Rašidunai > Omejadai
Abasidai Tachiridai
Safaridai
Bujidai Samanidai
Gaznevidų dinastija
Seldžiukai
Chorezmidai Guridai
Mongolų imperija
Ilchanatas
Timūridų dinastija
Safavidų dinastija
Afšaridai > Zendai Duraniai
Kadžarai > Pehlevi
Irano Islamo Respublika Afganistanas, Turkestanas
Didžiojo Irano regionai:
Kurdistanas, Lorestanas, Chuzestanas, Irakas, Azerbaidžanas, Tabaristanas, Farsas, Jazdas, Kermanas, Chorasanas, Chorezmas, Sistanas, Beludžistanas, Makranas
Pagrindinė šaka Valdymo metai Hamadano šaka Valdymo metai
Seldžiukas Mahmudas II 1118–1131
Tugrulbegas 1037 – 1063 m. Masudas 1133–1152
Alp Arslanas 1063 – 1072 m. Melikšachas III 1152–1153
Melikšachas 1072 – 1092 Muhamadas II 1153–1159
dezintegracijos laikotarpis 1092 – 1118 Suleimanšachas 1160–1161
Ahmad Sandžaras 1118 – 1157 Arslanšachas 1161–1174
Togrulas III 1174–1194

Seldžiukidų valstybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo XI a. pabaigos Seldžiukų imperija sparčiai byrėjo, ir jo teritorijoje atskiros seldžiukidų šakos valdė atskiras teritorijas:

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Peacock, Andrew (2015). The Great Seljuk Empire. Edinburgh University Press Ltd.
  2. Basan, Osman Aziz (2010). The Great Seljuqs: A History. Taylor & Francis.