Pereiti prie turinio

Petras Eremitas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Petras Eremitas
Petro portretas, apie 1667 m. (aut. Kornelijus Hazartas)
Gimė 1053 m.
Amjenas, Prancūzija
Mirė 1115 m. (~62 metai)
Hiuji, Flandrija
Veikla vienuolis, eremitas
Sritis katalikų bažnyčia
Žinomas (-a) už Pirmojo kryžiaus žygio įkvėpimą
Vikiteka Petras Eremitas

Petras Eremitas,[1] arba Petras Amjenietis (pranc. Pierre l'Ermite, Pierre d’Amiens, lot. Petrus Ambianensis; 1053 m. Amjene1115 m. Hiuji) – prancūzų vienuolis, eremitas, klajojantis pamokslininkas, kurio veiklą mini metraščiai ir legendos. Žinomas kaip Pirmojo kryžiaus žygio (1096–1099) rengėjas, vadovavęs į žygį patraukusiai religinio entuziazmo įkvėptai kariuomenei, kurią sudarė Šiaurės Prancūzijos ir Vidurio Vokietijos valstiečiai bei miestų varguomenė.[1] Petras laikomas svarbiausiu Pirmojo kryžiaus žygio pamokslininku. Jis, kaip ir riteris Valteris Beturtis, buvo vienas iš vadinamojo „Liaudies kryžiaus žygio“ lyderių, pasukusių į Rytus iki ten atvykstant pagrindinėms Pirmojo kryžiaus žygio armijoms.

Petras sako pamokslą „liaudies žygeiviams“ (aut. Džeimsas Arčeris, 1822–1904)

Popiežiui Urbonui II paskelbus apie kryžiaus žygį Klermono bažnyčios susirinkime 1095 m. lapkričio mėn., Petras pradėjo skelbti visoje Europoje apie žygį į Šventąją Žemę. Jis rinko entuziastingus pasekėjus keliaudamas nuo Beri centrinėje Prancūzijoje, per Šampanę, žemyn Maso slėniu link Kiolno, o iš ten į Konstantinopolį.[2] Dalis šios kariuomenės žuvo pakeliui per kovas su vengrais ir bulgarais, kurie neleido plėšikaujantiems kryžiuočiams žygiuoti per savo žemes. Kai išretėjusią kariuomenę Bizantijos imperatorius Aleksijus I Komninas Konstantinopolyje perkėlė į Anatoliją, čia juos puolė ir naikino turkai seldžiukai. Konstantinopolyje Petras sulaukė, kol ten 1097 m. gegužės mėn. galutinai atvyko ir prisijungė Vakarų Europos feodalų riterių pajėgos. Lydėjo juos į pietryčius per Anatoliją. Antiochijoje jis neatlaikė žygio sunkumų, spalio mėn. patekęs į priešų apsuptį, kol 1098 m. sausio mėn. pasišalino. Tačiau jis buvo sugautas ir sugrąžintas į kryžiaus žygį, kur prašė atleisti už tikėjimo praradimą.[2] Galiausiai 1099 m. pavasarį pasiekus Jeruzalę, Petras buvo paskirtas krikščionių kariuomenės išmaldos dalytoju. Jis paskelbė pamokslą ant Alyvų kalno prieš pat Jeruzalės šturmą liepos mėn.[2] Į Europą sugrįžo 1100 m., tapdamas Flandrijoje, prie Hiuji įkurto augustinų vienuolyno prioru. Ten palaidotas.