Pereiti prie turinio

Otto von Bismarck

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Otas fon Bismarkas)
Otas fon Bismarkas
vok. Otto Eduard Leopold von Bismarck-Schönhausen
Gimė 1815 m. balandžio 1 d.
Šenhauzenas, dab. Saksonija-Anhaltas
Mirė 1898 m. liepos 30 d. (83 metai)
Frydrichsru, netoli Hamburgo
Tėvas Karlas Vilhelmas Ferdinandas von Bismarkas
Motina Vilhelmina Luiza Menken
Sutuoktinis (-ė) Johanna von Puttkamer
Vaikai Marie, Herbertas, Vilhelmas
Veikla Prūsijos ir Vokietijos XIX a. politikas, Prūsijos ministras pirmininkas 1862–1890 m., nuo 1867 m. Šiaurės Vokietijos sąjungos kancleris
Žymūs apdovanojimai
Order Orła Czarnego
Order Orła Czarnego
Raudonojo erelio ordinas
Raudonojo erelio ordinas
Vikiteka Otto von Bismarck
Parašas

Otas fon Bismarkas (vok. Otto Eduard Leopold von Bismarck-Schönhausen; 1815 m. balandžio 1 d. Šionhausene, dabar Saksonijoje-Anhalte – 1898 m. liepos 30 d. Frydrichsru, netoli Hamburgo) – Prūsijos ir Vokietijos XIX a. politikas, būdamas Prūsijos ministru pirmininku 18621890 m., jis prižiūrėjo Vokietijos suvienijimą. Nuo 1867 m. Bismarkas buvo Šiaurės Vokietijos sąjungos kancleris. Kai 1871 m. atsirado antroji Vokietijos imperija, tapo jos pirmuoju kancleriu ir buvo pramintas „Plieniniu kancleriu“. Būdamas ministru pirmininku Bismarkas turėjo didelės įtakos to meto Vokietijos politikai.

Bismarkas gimė Šionhausene, turtingos šeimos dvare į vakarus nuo Berlyno, Prūsijos karalystės Saksonijos provincijoje. Jo tėvas Karl Wilhelm Ferdinand von Bismarck (1771 m. lapkričio 13 d. – 1845 m. lapkričio 22 d.) buvo žemvaldys ir buvęs Prūsijos karininkas. Motina buvo Wilhelmine Luise Mencken. Bismarkas mokėsi Graues Kloster gimnazijoje. Septyniolikos metų jis įstojo į Jurgio Augusto universitetą Giotingene, kur vienerius metus buvo Giotingeno Hanoverio korpuso narys, prieš stodamas į Frydricho Vilhelmo universitetą Berlyne. Nors Bismarkas tikėjosi tapti diplomatu, jis sugebėjo gauti tik nereikšmingus administracinius postus Achene ir Potsdame.

Bismarkas 11 metų

Bismarkas vedė aukštakilmę Johanna von Puttkamer (1824 m. balandžio 11 d. – 1894 m. lapkričio 27 d.) Alt-Kolziglove 1847 m. liepos 28 d. Kaip Puttkamer, jis tapo pietistu liuteronu. Jų ilgoje ir laimingoje santuokoje gimė dukra (Marie) ir du sūnus (Herbertas ir Vilhelmas, žinomas kaip „Bilas“), visi vaikai išgyveno.

Ankstyva politinė karjera

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vedybų metais Bismarkas buvo išrinktas atstovu į naujai sukurtą Prūsijos įstatymų leidžiamąjį organą Vernichterio Landtagą. Čia jis gavo rojalisto ir reakcionieriaus reputaciją. Jis atvirai pritarė minčiai, kad monarchas turi Dievo suteiktą teisę valdyti.

1848 m. Prūsijoje kilo revoliucija, kuri visiškai sutriuškino karalių Frydrichą Vilhelmą IV. Monarchas, iš pradžių linkęs prieš sukilimą panaudoti ginkluotas pajėgas, galiausiai buvo priverstas nusileisti maištininkams. Jis liberalams pasiūlė daugybę nuolaidų: pažadą paskelbti konstituciją, sutiko, kad Prūsija ir kitos vokiečių valstybės turi susijungti į vieną ir paskyrė liberalą Ludolf Cam ministru pirmininku. Bet metų pabaigoje liberalų pergalių neliko. Judėjimas susilpnėjo dėl vidinių kovų, o konservatoriai persigrupavo, gavo karaliaus paramą ir perėmė Berlyno valdžią. Nors konstitucija buvo paskelbta, ji nė iš tolo netenkino revoliucionierių reikalavimų.

Bismarkas 1847 m.

1849 m. Bismarkas buvo išrinktas į Landtagą, žemesniuosius naujo įstatymų leidžiamojo organo rūmus. Šiuo karjeros laikotarpiu jis priešinosi Vokietijos suvienijimui, teigdamas, kad šiame procese Prūsija praras nepriklausomybę. Jis sutiko būti Prūsijos atstovu Frankfurto parlamento susirinkime, kuriame Vokietijos valstybės aptarė susijungimo planus, bet vien tam, kad efektyviau priešintųsi susijungimui. Parlamentas nesugebėjo pasiekti Vokietijos susivienijimo, nes jam trūko stipriausių vokiečių valstybių Prūsijos ir Austrijos paramos.

1851 m. Frydrichas Vilhelmas paskyrė Bismarką Prūsijos pasiuntiniu į Vokietijos sąjungos Parlamentą Frankfurte. Per aštuonis Frankfurte praleistus metus pasikeitė jo politinės pažiūros. Nebeveikiamas ultrakonservatyvių draugų Prūsijoje, Bismarkas tapo mažesnis reakcionierius. Jis manė, kad Prūsijai reikia susivienyti su kitomis vokiečių valstybėmis, kad atsvertų didėjančią Austrijos įtaką. Todėl Vokietijos suvienijimo idėja jam tapo patrauklesnė.

1858 m. Frydrichas Vilhelmas patyrė priepuolį, po kurio jis liko paralyžuotas ir protiškai neįgalus. Jo brolis Vilhelmas I pradėjo valdyti Prūsiją kaip regentas. Jis atšaukė Bismarką iš Frankfurto ir paskyrė ambasadoriumi Rusijos imperijoje. Tai buvo paaukštinimas jo karjeroje, nes Rusija buvo viena iš dviejų galingiausių Prūsijos kaimynių (kita Austrija). Be to regentas paskyrė Helmuth von Moltke nauju Prūsijos Armijos štabo viršininku, Albrecht von Roon Prūsijos karo ministru ir liepė jiems reorganizuoti armiją. Šie trys žmonės per kitus dvidešimt metų pakeitė Prūsiją.

Bismarkas Sankt Peterburge praleido ketverius metus ir susidraugavo su būsimu varžovu princu Aleksandru Gorchakovu. 1862 m. liepą jis buvo nusiųstas į Paryžių kaip ambasadorius. Nepaisant daugybės metų praleistų užsienyje, Bismarkas neatitrūko nuo Prūsijos vidaus reikalų. Jį informuodavo draugas Roon, su kuriuo jis buvo sudaręs ilgalaikę politinę sąjungą.

Prūsijos ministras pirmininkas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Regentas Vilhelmas tapo karaliumi po brolio mirties 1861 m. Naujasis monarchas dažnai konfliktuodavo su liberalesniu Prūsijos parlamentu. Krizė kilo 1862 m., kai parlamentas atsisakė reorganizuojamai armijai suteikti daugiau lėšų. Ministrai nesugebėjo įtikinti parlamento, o karalius nenorėjo nusileisti. Vilhelmas manė, kad Bismarkas yra vienintelis politikas, sugebantis išspręsti problemą, bet dvejojo dėl paskyrimo, nes šis reikalavo visiškos laisvės užsienio politikos klausimais. Kai 1862 m. rugsėjį Deputatų Rūmai (Abgeordnetenhaus) atmetė biudžetą, Roon įtikino Vilhelmą atšaukti Bismarką į Prūsiją. Rugsėjo 23 d. Bismarkas tapo Prūsijos ministru pirmininku.

Bismarkas ketino išlaikyti karaliaus viršenybę, išspręsdamas biudžeto problemą, netgi jei reikėtų panaudoti nelegalias priemones. Jis teigė, kad nenumačius konstitucijoje atvejo, kai įstatymų leidėjai nepatvirtina biudžeto, jis gali patvirtinti praėjusių metų biudžetą. Taip 1861 m. biudžeto pagrindu mokesčiai buvo renkami ketverius metus.

Kitais metais Bismarko nesantaika su įstatymų leidėjais dar labiau sustiprėjo. 1863 m. Deputatų Rūmai paskelbė rezoliuciją, jog jie nebegali susitarti su Bismarku. Atsakydamas į tai karalius paleido parlamentą, apkaltinęs, kad šis nori nekonstituciškai užvaldyti ministrų kabinetą. Bismarkas išleido įsaką, apribojantį spaudos laisvę. Šis sprendimas sukėlė net princo, būsimo karaliaus Frydricho III viešą nepritarimą. Nepaisant bandymų nutildyti kritikus, Bismarkas liko labai nepopuliariu politiku. Jo rėmėjai per 1863 m. spalio rinkimus blogai pasirodė, o liberalų koalicija (pagrindinė partija buvo Progreso partija) laimėjo du trečdalius vietų. Parlamentas nuolat reikalavo, kad karalius atleistų Bismarką, bet šis to nedarė, bijodamas, kad po to atsiras liberalus ministrų kabinetas.

Vokietijos suvienijimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pergalė prieš Daniją ir Austriją

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1860 m. Trys Prūsijos lyderiai: Bismarkas kairėje, Roon centre, Moltke dešinėje.

Vokietiją sudarė daugybė mažų valstybių, sujungtų į gana laisvą Vokietijos sąjungą. Kad suvienytų Vokietiją, Bismarkas naudojosi diplomatija ir Prūsijos armija. Jis neįtraukė į suvienijimą Austrijos, nes norėjo padaryti Prūsiją dominuojančia nacijos dalimi.

Bismarkui iškilo diplomatinė krizė, kai 1863 m. lapkritį mirė Danijos karalius Frederikas VII. Į Šlezvigo ir Holšteino kunigaikštystes pareiškė pretenzijas naujasis Danijos karalius Kristijonas IX ir Frederikas fon Augustenburgas (vokiečių kunigaikštis). Pastarąjį labai palaikė Prūsijos visuomenė. Bismarkas padarė labai nepopuliarų žingsnį pareiškęs, kad pagal prieš dešimtmetį paskelbtą Londono protokolą kunigaikštystės legaliai priklauso Danijos karaliui. Tačiau jis pasipriešino, kai Kristijonas prijungė Šlezvigo ir Holšteino kunigaikštystes prie Danijos. Remiamas Austrijos, Bismarkas Danijai paskelbė ultimatumą, reikalaudamas sugrąžinti Šlezvigui jo buvusį statusą. Kai Danija atsisakė jį patenkinti, įsiveržė Austrija ir Prūsija, pradėdamos Antrąjį Šlezvigo karą ir Danija neteko abiejų kunigaikštysčių. Iš pradžių buvo nuspręsta, kad Vokietijos sąjungos parlamentas nulems kunigaikštysčių likimą, bet prieš tai Bismarkas įtikino Austriją pritarti Gašteino konvencijai, kuri buvo pasirašyta 1865 m. rugpjūčio 20 d. Pagal ją Šlezvigas atiteko Prūsijai, o Holšteinas Austrijai. Tais pačiais metais Bismarkas tapo grafu fon Bismarku-Šionhauzenu.

Tačiau 1866 m. Austrija atsižadėjo susitarimo ir reikalavo, kad Vokietijos sąjunga nulemtų Šlezvigo ir Holšteino likimą. Bismarkas pasinaudojo tuo kaip pretekstu paskelbti karą Austrijai. Bismarkas Prūsijos karius pasiuntė užimti Holšteiną. Išprovokuota Austrija paprašė kitų vokiečių valstybių pagalbos ir prasidėjo Austrijos-Prūsijos karas. Albrecht von Roon reorganizacijos dėka Prūsijos armija buvo beveik tokio pat dydžio kaip Austrijos, turėjo modernių ginklų, o mobilizuoti kareiviai į frontą buvo vežami geležinkeliais, kurių Austrija turėjo labai mažai. Genialaus generolo Helmuth von Moltke vadovaujama Prūsijos armija kovėsi tik tuose mūšiuose, kuriuos galėjo laimėti. Bismarkas taip pat sudarė slaptą sąjungą su Italija, kuri norėjo Austrijos valdomos Venecijos. Italijos dalyvavimas kare privertė austrus padalinti savo pajėgas.

Visos Europos nuostabai, Prūsija greitai sumušė Austriją ir jos sąjungininkes triuškinančiame Kionigraco mūšyje. Pagal Prahos sutarį (1866 m.) buvo paleista Vokietijos sąjunga. Prūsija užėmė Šlezvigą, Holšteiną, Frankfurtą, Hanoverį, Hesę-Kaselį ir Nasau, o Austrija pažadėjo nesikišti į Vokietijos reikalus. Kad sustiprintų Prūsijos hegemoniją 1867 m. Prūsija ir kitos Šiaurės Vokietijos valstybės sudarė Šiaurės Vokietijos sąjungą. Vilhelmas I tapo jos prezidentu, o Bismarkas – kancleriu. Nuo tada prasidėjo istorikų vadinama „Austrijos kančia“, kai ji buvo paklusnus įrankis stipresnės Vokietijos rankose. Tokie šalių santykiai išliko iki Antrojo pasaulinio karo.

Karinės pergalės padarė Bismarką labai populiarų Prūsijoje. 1866 m. Deputatų Rūmų rinkimuose liberalai prarado daugumą vietų. Naujasis konservatyvesnis parlamentas geriau sutarė su Bismarku. Jo paprašytas parlamentas retrospektyviai patvirtino praėjusių ketverių metų biudžetą, kurie buvo įgyvendinti be įstatymų leidžiamosios valdžios sutikimo.

„Slidusis roplių“ fondas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po 1866 m. karo Prūsija prijungė Hanoverio karalystę, Austrijos sąjungininkę. Buvo susitarta, kad Hanoverio karalius Jurgis V pasiliks apie 50 % karaliui priklausančio turto. Likę pinigai turėjo būti pervesti į nacionalinį iždą. Po to Bismarkas apkaltino Jurgį rengiant sąmokslą prieš valstybę ir atėmė jo dalį (16 mln. talerių) 1868 m. pavasarį. Iš tų pinigų Bismarkas įkūrė „slidųjį“ fondą (Reptilienfonds), skirtą papirkti žurnalistus ir diskredituoti politinius priešus. 1870 m. dalį šių pinigų jis panaudojo papirkti Bavarijos karalių Liudviką II, kad šis pritartų Vilhelmo I tapimui Vokietijos imperatoriumi.

Tie pinigai taip pat buvo panaudoti šnipinėti princo Federiko ir Viktorijos šeimynai. Jie buvo dideli princo Alberto gerbėjai ir planavo valdyti drauge kaip princas Albertas ir karalienė Viktorija bei planavo pataisyti vykdomosios valdžios trūkumus. Kanclerio, atsakingo kaizeriui, pareigybę turėjo pakeisti britiško stiliaus ministrų kabinetas, kurio ministrai turės atsakyti Reichstagui. Vyriausybės politika turėjo būti vykdoma pasiekus bendrą ministrų susitarimą. Kad pakenktų karališkajai porai kai Vilhelmas II buvo dar paauglys, Bismarkas atskyrė jį nuo tėvų ir pradėjo globoti pats. Jis planavo jį panaudoti prieš tėvus kaip ginklą, kad išlaikytų savo valdžią. Bismarkas mokė jaunąjį princą savo pažiūrų ir nepaklusnumo tėvams. Po to jo santykiai su tėvais, ypač angle motina, tapo labai blogi.

1892 m., po Bismarko atleidimo, kaizeris Vilhelmas II sustabdė fondo veiklą, o turto duodamas palūkanas pervedė į nacionalinį biudžetą[1].

Antrosios Vokietijos imperijos sukūrimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Portretas Oto fon Bismarkas. N. Repik

Prūsijos pergalė prieš Austriją pablogino santykius su Prancūzija. Prancūzijos imperatorius Napoleonas III bijojo, kad galinga Vokietija pakeis galios balansą Europoje. Tačiau Bismarkas nevengė karo su Prancūzija. Jis tikėjosi, kad vokiečių valstybės palaikys Prancūziją agresore, susivienys už Prūsijos karaliaus nugaros.

Tinkama proga pasitaikė 1870 m., kai vokiečių princui Leopoldui buvo pasiūlytas Ispanijos sostas, tuščias nuo 1868 m. revoliucijos. Prancūzija pasipriešino kandidatūrai ir pareikalavo, kad joks Hohencolernų šeimos narys netaptų Ispanijos karaliumi. Kad išprovokuotų karą, Bismarkas išspausdino Emso depešą, kruopščiai redaguotą karaliaus Vilhelmo ir Prancūzijos ambasadoriaus grafo Benedetti pokalbio versiją.

Žinomame Antono fon Vernerio paveiksle pavaizduota, kaip Versalio rūmų veidrodžių salėje Vilhelmas I, apsuptas generolų ir kunigaikščių, paskelbiamas imperatoriumi.

Prancūzija pradėjo mobilizaciją ir paskelbė karą liepos 19 d., praėjus penkioms dienoms po depešos išleidimo Paryžiuje. Į tai buvo žiūrima kaip į agresiją ir vokiečių valstybės, apimtos patriotizmo ir nacionalizmo, siuntė karius Prūsijai. Bismarko sūnūs įstojo į Prūsijos kavaleriją. Prancūzijos-Prūsijos karas (1870 m.) buvo labai sėkmingas Prūsijai. Helmuth von Moltke vadovaujama armija laimėjo vieną mūšį po kito. Pagrindiniai mūšiai vyko vieną mėnesį (nuo rugpjūčio 7 d. iki rugsėjo 1 d.) ir Prancūzija visus juos pralaimėjo. Likusią karo dalį sudarė kruopščios vokiečių operacijos ir panika prancūzų pusėje.

Galiausiai Prancūzija neteko Elzaso-Lotaringijos, nes Moltke ir kiti generolai manė, jog to reikia, kad Prancūzija liktų gynybinėje pozicijoje[2]. Tam priešinosi Bismarkas, nes jis nenorėjo, kad Prancūzija taptų nuolatiniu priešu[3].

Po karo Bismarkas iš karto ir pradėjo siekti Vokietijos suvienijimo. Jis tarėsi su pietinių valstybių atstovais, siūlė nuolaidų, jeigu jie sutiktų su susijungimu. Derybos pavyko ir Vilhelmas I tapo Vokietijos imperatoriumi 1871 m. sausio 18 d. Veidrodžių salėje Versalyje (taip dar labiau pažemindamas Prancūziją). Naujoji Vokietijos imperija buvo federacija: kiekviena iš 25 žemių (karalystės, didžiosios kunigaikštystės, kunigaikštystės, hercogystės ir laisvieji miestai) išlaikė tam tikrą autonomiją. Prūsijos karalius, būdamas Vokietijos imperatoriumi, nevaldė visos Vokietijos, o buvo tik pirmas tarp lygių (primus inter pares). Tačiau jis buvo Bundesrato, kuris susirinkdavo aptarti kanclerio pasiūlytą politiką, pirmininkas.

Vokietijos imperijos kancleris

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Oto fon Bismarkas 1894 m. su karine atributika

1871 m. Bismarkas tapo princu fon Bismarku. Jis buvo paskirtas Vokietijos imperijos kancleriu, bet išlaikė Prūsijos pareigybes (ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro). Tad jis turėjo milžinišką įtaką vidaus ir užsienio politikoje. 1873 m. Prūsijos ministro pirmininko pareigybė trumpam buvo atskirta nuo kanclerio, kai pirmąjį postą užėmė Albrecht von Roon. Metų pabaigoje jis atsistatydino dėl prastos sveikatos ir Bismarkas vėl tapo ministru pirmininku.

Po to pagrindiniu Bismarko tikslu tapo Katalikų bažnyčios įtakos Vokietijoje mažinimas. Tai galėjo įtakoti popiežiaus Pijaus IX antiliberalūs teiginiai Klaidų programoje (1864 m.) ir ypač Popiežiaus neklystamumo dogma (1870 m.). Bismarkas bijojo, kad Pijus IX ir būsimieji popiežiai sukels nestabilumą Vokietijoje, pasinaudodami popiežiaus neklystamumo dogma kaip politiniu ginklu ir supriešins katalikus su protestantais. Kad to išvengtų, Bismarkas nesėkmingai bandė susitarti su kitomis Europos valstybėmis, kad būtų įtakojami popiežiaus rinkimai. Europos valstybės turėtų sutarti dėl netinkamų kandidatų į Šventąjį Sostą ir instruktuoti kardinolus už ką balsuoti[4]. Prūsijoje (išskyrus Reino kraštą) kaip ir kitose šiaurės Vokietijos valstybėse, dominavo protestantai, o pietų Vokietijoje (pvz., Bavarijoje) – katalikai. Iš viso trečdalis gyventojų buvo katalikai. Bismarkas manė, kad Romos katalikų bažnyčia turi per daug politinės galios ir buvo sunerimęs dėl Katalikų Centro partijos atsiradimo (1870 m.).

Bismarkas pradėjo antikatalikišką kampaniją, vadinamą „Kultūrine kova“ (Kulturkampf). 1871 m. Prūsijos kultūros ministerijoje panaikintas Katalikų departamentas. 1872 m. iš Vokietijos išvaryti jėzuitai. Bismarkas iš dalies rėmė prieš Romą nusistačiusių Senosios Katalikų bažnyčios ir liuteronybės susijungimą. Griežtesni 1873 m. įstatymai vyriausybei leido prižiūrėti švietimą Romos katalikų seminarijose ir apribojo drausminančias bažnyčios jėgas. 1875 m. reikėjo civilinių vedybų ceremonijų, kurios anksčiau buvo įmanomos tik bažnyčioje. Tačiau šios pastangos tik sustiprino Katalikų Centro partiją ir 1878 m. Bismarkas nutraukė „Kultūrinę kovą“, kad išsaugotų likusį politinį kapitalą. Tais pačiais metais mirė Pijus ir jį pakeitė pragmatiškesnis Leonas XIII, vėliau su Bismarku užmezgęs geresnius santykius.

„Kultūrinė kova“ padėjo į savo pusę patraukti pasaulietinę Nacionalinę liberalų partiją, kuri tapo pagrindine jo rėmėja Reichstage. Bet 1873 m. prasidėjo Ilgoji depresija (Gründerkrise), žlugus Vienos akcijų biržai. Tai buvo stipriausias smūgis Vokietijos ekonomikai nuo 1848–1849 m. revoliucijų laikų. Kad padėtų ekonomikai, kancleris apleido laisvą prekybą ir uždėjo muitus, o tai supykdė Nacionalinę liberalų partiją. „Kultūrinė kova“ ir jos pasekmės sukėlė visuomenės nepasitenkinimą šią programą rėmusia partija ir tuo pasinaudodamas Bismarkas atsiribojo nuo nacionalinių liberalų. Jų populiarumas smarkiai krito ir iki 1879 m. visi ryšiai su Bismarku nutrūko. Po to Bismarkas pradėjo ieškoti rėmėjų tarp konservatyvių frakcijų.

Kad išvengtų Austrijos-Vengrijos tautų problemų, valstybė bandė germanizuoti tautines mažumas, tokias kaip danai šiaurės Vokietijoje, prancūzai Elzase-Lotaringijoje ir lenkai rytų Vokietijoje.

Jo politika lenkų atžvilgiu buvo jiems nepalanki ir antilenkiška[5]. Tai didino trintį tarp Prūsijos lenkų ir vokiečių. Ši politika buvo pagrįsta Bismarko įsitikinimu, kad lenkai kelia grėsmę Vokietijos valstybei. Pats Bismarkas rašė apie lenkus „kiekvienas nušauna vilkus, kai tik gali“[6] ir kalbėjo lenkiškai.

Bismarkas nerimavo dėl stiprėjančio socializmo judėjimo ir ypač Socialdemokratų partijos. 1878 m. jis įvedė antisocialistinius įstatymus. Buvo uždraustos socialistų organizacijos ir susirinkimai bei socialistinės literatūros platinimas. Jų lyderiai buvo suimami ir teisiami policijos teismuose. Bet parama socialistams vis tiek augo ir jie užimdavo vis daugiau vietų Reichstage, į kurį patekdavo kaip nepriklausomi kandidatai, nes to nedraudė Vokietijos konstitucija.

Bismarkas bandė sumažinti socializmo patrauklumą visuomenei, bandydamas patenkinti darbininkų klasę. Jis pradėjo daugybę socialinių reformų, kurios gali būti laikomos pirmaisiais Europoje darbo įstatymais. 1883 m. Sveikatos draudimo aktas suteikė darbininkams sveikatos draudimą, darbininkas mokėdavo du trečdalius, o darbdavys – vieną trečdalį įmokų sumos. Nelaimingų atsitikimų draudimo aktas atsirado 1884 m. O 1889 m. Vokietija pirmoji priėmė Pensijų įstatymą, bet pensinis amžius buvo 65 metai, o tokio amžiaus nedaug kas sulaukdavo. Kiti įstatymai uždraudė moterų ir vaikų darbą. Tačiau Bismarko pastangos nedavė laukto rezultato ir darbininkai vis tiek nebuvo patenkinti konservatyvia Bismarko vyriausybe.

Paskutiniai metai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
„Locmanas palieka laivą“ – parašas po karikatūra, išspausdinta viename Anglijos žurnale. Ne vien Anglijoje buvo abejojama, ar jaunasis kaizeris įstengs saugiai išvairuoti valstybės laivą per klastingus vandenis.

1888 m. Vokietijos imperatorius Vilhelmas I mirė, palikdamas sostą Frydrichui III. Bet naujasis monarchas sirgo neišgydomu vėžiu ir tris savo valdymo mėnesius praleido kovodamas su liga, kol mirė. Sostas atiteko jo sūnui Vilhelmui II. Naujasis imperatorius priešinosi atsargiai Bismarko užsienio politikai ir pasisakė už energingą ir greitą ekspansiją, kuri turėjo iškovoti ir Vokietijai „vietos po saule“.

Konfliktas tarp Vilhelmo II ir jo kanclerio pablogino jų santykius. Bismarkas manė, kad gali nurodinėti Vilhelmui ir nekreipė dėmesio į jo politiką. Galutinis išsiskyrimas įvyko 1890 m. pradžioje, kai Bismarkas bandė įvesti toli siekiančius antisocialistinius įstatymus. Reichstago dauguma norėjo pritarti daugumai įstatymų, bet įvyko skilimas dėl akto, suteikiančio policijai galią išvyti socialistinius agitatorius iš namų, nes tuo laiku ši galia buvo taikoma pakenkti politiniams priešams. Nacionaliniai liberalai atsisakė padaryti šį įstatymą nuolatiniu, o konservatoriai grasino jį vetuoti, nes Bismarkas atsisakė jį šiek tiek pakeisti.

Bismarkas karjeros pabaigoje.

Ginčams tęsiantis Vilhelmas II susidomėjo socialinėmis problemomis, ypač elgesiu su kasyklų darbininkais, kurie streikavo 1889 m. ir dažnai pertraukdavo Bismarką taryboje, kad išsakytų savo nuomonę. Šis nesutikdavo su imperatoriaus politika ir bandė ją apeiti. Nors Vilhelmas pritarė įstatymo pakeitimui, Bismarkas vis tiek laikėsi savo. Kai jo argumentai neįtikino kaizerio, jis pasikarščiavo ir paaiškino, kodėl nori įstatymo žlugimo: socialistai agituos iki smurtinio susirėmimo, kuris bus panaudotas kaip pretekstas juos sutriuškinti. Vilhelmas II atsakė, kad nenori pradėti savo valdymo kruvina kampanija prieš pavaldinius. Kitą dieną, supratęs savo klaidą, Bismarkas nusileido kaizerio socialinei politikai.

Nepaisant to, santykiai su imperatoriumi blogėjo ir galutinis skilimas įvyko, kai Bismarkas ieškojo naujos parlamentinės daugumos, nes ankstesnę nuvertė antisocialistinių įstatymų žlugimas. Parlamente buvo dvi įtakingos partijos: Katalikų Centro partija ir konservatoriai. Bismarkas norėjo sudaryti naują bloką su Centro partija ir pakvietė Ludwig Windthorst aptartį sąjungą. Tai buvo paskutinis Bismarko politinis manevras. Vilhelmas įniršo sužinojęs apie Vindtorsto vizitą. Parlamentinėje valstybėje vyriausybės galva remiasi parlamento daugumos pasitikėjimu ir turi teisę sudaryti koalicijas daugumai užtikrinti. Tačiau Vokietijoje kancleris rėmėsi tik imperatoriaus pasitikėjimu, o Vilhelmas manė, kad imperatorius turi būti informuotas apie tokius susitikimus. Po karšto ginčo Bismarko namuose dėl valdžios imperijoje, Vilhelmas išbėgo užbaigdamas jų santykius. Bismarkas, atsidūręs situacijoje, kurios negalėjo panaudoti savo naudai, parašė piktą atsistatydinimo laišką.

Bismarkas per 80-ąjį gimtadienį (1895 m. balandžio 1 d.)

Bismarkas atsistatydino Vilhelmui II pareikalavus, 1890 m., sulaukęs 75 metų, o Vokietijos kancleriu ir Prūsijos ministru pirmininku tapo Leo von Caprivi. Praėjus mėnesiui po žmonos mirties, 1894 m. lapkričio 27 d. jis persikėlė į Frydrichsru netoli Hamburgo, veltui laukdamas, kol jo paprašys patarimo.

Vos tik palikus postą piliečiai pradėjo jį garbinti ir pradėjo rinkti pinigus statyti paminklams jo atminimui. Jam buvo suteikta daugybė garbės Vokietijoje, daug pastatų pavadinta jo vardu, knygos apie jį tapo bestseleriais. Be to jis dažnai buvo tapomas.

Bismarkas praleido paskutinius metus rinkdamas memuarus (Gedanken und Erinnerungen), kuriuose kritikavo imperatorių. 1898 m. jis mirė sulaukęs 83 metų ir yra palaidotas Bismarko mauzoliejuje. Princu fon Bismarku-Šionhauzenu tapo Herbertas.

  1. Brockhaus-Enzyklopädie, (17th edition, 1966-74)
  2. Tuchman, Barbara, The Guns of August. New York; Ballantine Books, 1962, p.35
  3. Massie, Robert K., Dreadnaught. New York; Ballantinre Books, 1992, p.62
  4. „Bismarck’s confidential diplomatic circular to German representatives abroad, Berlin, 14 May 1872.“ In: F. B. M. Hollyday, Bismarck, Prentice-Hall (1970) pp 42-44
  5. BISMARCK[neveikianti nuoroda], DHM.
  6. von BISMARCK, Otto, Deutsche und Polen.

Vikicitatos

Wikiquote logo
Wikiquote logo