Vilhelmas I

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Vilhelmas I
Wilhelm1.jpg
Zollern Scheibler42ps.jpg
Dinastija
Hohencolernai
Gimė: 1797 m. kovo 22 d.
Berlynas
Mirė: 1888 m. kovo 9 d. (90 metų)
Berlynas
Tėvas: Frydrichas Vilhelmas III
Motina: Luizė
Sutuoktinis(-ė): Augusta Sachsen-Veimar
Vaikai:

Frydrichas III

Wappen Deutsches Reich - Reichswappen (Klein).png
Vokietijos imperatorius
Valdė: 1861–1888 m.
Pirmtakas: Frydrichas Vilhelmas IV
Įpėdinis: Frydrichas III
Commons-logo.svg Vikiteka: Vilhelmas IVikiteka

Vilhelmas I (Vilhelmas Frydrichas Ludvigas; 1797 m. kovo 22 d. Berlyne – 1888 m. kovo 9 d. Berlyne) – Prūsijos karalius ir nuo 1871 m. Vokietijos imperatorius.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Kilęs iš Hohencolernų dinastijos, buvo antrasis karaliaus Frydricho Vilhelmo III ir karalienės Luizės sūnus. 1829 m. vedė Saksonijos-Veimaro princesę Augustę Mariją Luizę Katariną, su kuria susilaukė dviejų vaikų – Frydricho Vilhelmo ir Luizės, 1856 m. ištekėjusios už Badeno didžiojo hercogo Frydricho I. Kai 1840 m. įžengė į sostą jo bevaikis brolis Frydrichas Vilhelmas IV, Vilhelmas, turėdamas „Prūsijos princo“ titulą, tapo sosto įpėdiniu. Buvo konservatyvių pažiūrų (dėl savo veiksmų malšinant 18481849 m. revoliuciją Vokietijoje buvo niekinamai pramintas „kartečės princu“ (vok. Kartätschenprinz)).

Valdymo bruožai[taisyti | redaguoti kodą]

Vilhelmo I karūnacija

Po to, kai 1858 m. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV patyrė smūgį, paralyžiavusį ir padariusį jį protiškai neįgaliu, Vilhelmas tapo regentu. Po brolio mirties 1861 m. sausio 2 d. regentas įžengė į sostą, spalio 18 d. buvo karūnuotas Karaliaučiuje ir tapo visateisiu valdovu. Nors dar jam regentaujant, Prūsijoje buvo paskirta liberali vyriausybė, leista kurtis politinėms partijoms, tačiau Vilhelmui I įžengus į sostą, prasidėjo nuolatinis konfliktas su liberalų dominuojamu Prūsijos landtagu. Landtagas atsisakė palaiminti 1860 m. karo ministro Albrechto von Roono parengto armijos reorganizavimo projekto finansavimą, manydamas, kad karo prievolės laikotarpio pailginimas sustiprins karaliaus valdžią. Krizė užaštrėjo 1862 m., kai karalius paleido landtagą, bet naujuose rinkimuose daugumą vėl laimėjo liberalai. Kariškiai ėmė svarstyti, kas turi svarstyti kariuomenės klausimus: karalius ar landtagas. Karaliaus ministrai nepajėgė įtikinti delegatų, todėl karalius jau ketino atsistatydinti. Išeitį iš susidariusios situacijos rado 1862 m. rugsėjo 23 d. naujai paskirtas Prūsijos ministras-prezidentas Otto von Bismarckas. Nuo to laiko O. Bismarckas lėmė Prūsijos politiką, kai kada netgi stipriai konfliktuodamas su karaliumi.

Paminklas Vilhelmui I Kelne

O. Bismarcko politikos dėka tapo 1867 m. liepos 1 d. įkurtos Šiaurės Vokietijos sąjungos (vok. Norddeutscher Bund) prezidentu, o po karo su Prancūzija, nors ilgai delsė, sutiko tapti Vokiečių imperatoriumi. Iškilmingas vainikavimas įvyko 1871 m. sausio 18 d. Versalio rūmų Veidrodžių salėje.

1878 m. gegužės 11 d. įvykęs pasikėsinimas į Vilhelmo I gyvybę tapo pretekstu Bismarcko vyriausybei pateikti įstatymo dėl „gynybos nuo socialdemokratinių išsišokimų“ projektą. Priėmus jo pagrindu įstatymą, visos darbininkų organizacijos Vokietijoje turėjo būti paleistos, jų laikraščiai uždaryti, o veikėjai suimti.

Karališkieji titulai
Prieš tai:
Frydrichas Vilhelmas IV
Prūsijos karalius ir (nuo 1871 m.) – Vokietijos imperatorius
1861–1888
Po to:
Frydrichas III