Lavoriškių-Nemenčinės miškai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Nemenčinės miškai)
Peršokti į: navigacija, paiešką

Koordinatės: 54°46′N 25°32′E / 54.767°N 25.533°E / 54.767; 25.533

Miškas netoli Karačiūnų
Ties Smėlyne

Lavoriškių-Nemenčinės miškai arba Lavoriškių giria – šeštas pagal plotą Lietuvos miškų masyvas, esantis Vilniaus rajono savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės teritorijose, į rytus ir šiaurės vakarus nuo Vilniaus.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Plotas 31 010 ha, mišku apaugę 27 500 ha. 50 miškų; didesnieji: Antavilių, Avietynės, Bezdonių, Dolnios, Kairėnų, Lavoriškių, Nemenčinės, Rokantiškių, Santakos, Skersabalių, Taurijos, Valakupių. 65 % miškų yra valstybės reikšmės, priklauso Vilniaus miškų urėdijai, Nemenčinės miškų urėdijai bei Vilniaus miesto savivaldybei. Masyvas prasideda Valakupiuose (Vilniaus miesto dalis) ir tęsiasi į šiaurės rytus iki Neries ir Žeimenos santakos, rytuose pereina į Baltarusijos teritoriją. Miškuose yra miestelių ir kaimų (Arvydai, Ąžuolinė, Bezdonys, Buzaraistis, Nemenčinė, Vilkiškės ir kitų). Masyvą kerta geležinkelis Vilnius–Turmantas, plentas  102  VilniusŠvenčionysZarasai . Paviršius – kalvota lyguma, pietrytinėje dalyje – Taurijos baseino pelkėta nusausinta žemuma. Miškų šiauriniu pakraščiu teka Neris, jos kairysis intakas Bezdonė ir į ją įtekantis Trinkulis, pietiniu pakraščiu – Vilnia ir jos dešinieji intakai Taurija ir Bražylė. Yra 10 ežerų didžiausi: Antavilis, Balžis, Juodis, Tapelių ežeras.

Juodžio ežeras miške

Reljefas šiaurės vakaruose lygus, pelkėtas, pietryčiuose kalvotas. Dirvožemiai jauriniai glėjiški, vietomis tipiški jauriniai, smėliniai.

Miškuose įrengtos miško poilsiavietės, pėsčiųjų ir dviratininkų takai, yra įsiterpusių kolektyvinių sodų ir stacionarių poilsiaviečių; gausu gamtos ir kultūros paminklų (12 pilkapių). Masyvo pietvakarinėje dalyje yra Pavilnių regioninis parkas, vidurinėje – Dvarčionių geomorfologinis draustinis ir Skersabalių geomorfologinis draustinis, pietinėje – Vilnios hidrografinis draustinis, rytinėje dalyje – Baravykynės kraštovaizdžio draustinis, Taurijos ornitologinis draustinis ir Buivydų hidrografinis draustinis.

Medynai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eglynėlis žiemą šalia Tapelių ežero

Miškuose vyrauja savaiminės kilmės brukniniai ir mėlyniniai pušynai su eglių, beržų ir juodalksnių priemaiša.

Miško augavietės nederlingos normalaus drėgnumo. 1 % miškų – rezervatiniai I grupės, 8 % – ekosistemų apsaugos II A grupės, 20 % -rekreaciniai II B grupės, 16 % – apsauginiai III grupės, 55 % – ūkiniai IV grupės. Kultūrinės kilmės medynų 24 %. pušynų yra 72 %, eglynų 11 %, beržynų 10 %, baltalksnynų 3 %, juodalksnynų ir drebulynų po 2 %. Jaunuolynai sudaro 30 %, pusamžiai medynai 49 %, bręstantys 14 %, brandūs 7 %. Medynų vidutinis amžius 65 m., bonitetas 11,1, skalsumas 0,74, tūris 237 m³/ha.

Gyvūnija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lavoriškių girioje yra briedžių, stirnų, šernų, barsukų, lapių, kurtinių, tetervinų, jerubių, užklysta ir lūšys.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19441953 m. Lavoriškių-Nemenčinės miškuose prieglobstį rasdavo Vytauto apygardos Tigro rinktinės Lietuvos partizanai.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algirdas Brukas. Lavoriškių-Nemenčinės miškai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 632 psl.
Dendrologija
Botanika · Augalija · Flora · Augalai · Sumedėjęs augalas · Liana · Puskrūmis · Krūmokšnis · Krūmas · Krūmedis · Medis · Vaismedis

Iliustruotas Lietuvos augalų genčių vardynas · Lietuvos vietinės medžių ir krūmų rūšys · Lietuvos išskirtiniai medžiai · Lietuvos svetimžemė dendroflora · Pasaulio išskirtiniai medžiai

Miškas · Miško skliautas · Lietuvos miškai · Pasaulio miškai (šalys pagal miškų plotą) · Miškų nykimas (neteisėtas miško kirtimas)

Miškininkystė (ekologinė miškininkystė) · Miško atkūrimas · Įveisimas · Miškų ūkis · Miškų urėdija · Girininkija · Eiguva · Lietuvos miškų institutas