Tigro rinktinė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Tigro rinktinės veikimo teritorija.png

Tigro rinktinė, ginkluotas Lietuvos partizanų junginys, 19441952 m. kovojęs su sovietų okupaciniu režimu LSSR Švenčionių apskrityje, gretimuose Baltarusijos SSR rajonuose ir kitose Rytų Lietuvos vietose.

Tigro rinktinės istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rinktinės pavaldumo kaita[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos partizanų Tigro rinktinė buvo įsteigta 1944 m. spalio 22 d., o sunaikinta (kaip organizuotas kovos vienetas) 1952 m. birželio 18 d. Iki 1945 m. vasario mėn. ši rinktinė priklausė Lietuvos laisvės armijos (LLA) Vilniaus apygardai. 1945 m. vasario – birželio mėn. Šiaurės Rytų Lietuvoje veikiančių partizanų apygardos štabo funkcijas atliko pačios Tigro rinktinės štabas. 1945 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. Tigro rinktinė priklausė LLA Vytauto apygardai, nuo 1945 m. rugsėjo iki 1946 m. rugpjūčio – LLA Vilniaus apygardos 5 apylinkei (rajonui) – LLA Didžiosios kovos apygardai, nuo 1946 m. rugsėjo iki 1951 m. gruodžio mėn. – vėl LLA – Lietuvos partizanų (LP) – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Vytauto apygardai (1947 m. balandžio – 1952 m. birželio mėn. – kartu Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio – LP – LLKS Rytų Lietuvos (iki 1948 m. lapkričio – „Šiaurės Rytų Lietuvos“) sričiai; 1947 m. balandžio – rugsėjo mėn. šios srities vadovybės veiklą visiškai kontroliavo SSRS valstybės saugumo žinybos LSSR padalinys).

Rinktinės veikimo teritorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1944-1950 m. Tigro rinktinė veikė Švenčionių apskrityje (išskyrus Pabradės valsčių), Zarasų apskrities Rimšės ir Dūkšto valsčiuose, visame Baltarusijos SSR Vidžių rajone ir tos pačios BSSR Breslaujos, Pastovių bei Svierių rajonų lingvistiškai lietuviškose dalyse (nuo 1944 m. spalio iki 1945 m. gegužės 23 d. – taip pat Utenos apskrityje (išskyrus jos pietinį pakraštį) ir Ukmergės apskrities Balninkų bei Želvos valsčiuose).

Rinktinės daliniai stovyklaudavo bei žiemodavo daugiausia šiuose miškuose: Labanoro, Adutiškio (abipus LSSR ir BSSR admin. ribos), Ažvinčių, Minčios, Belmonto (BSSR), Varapajevo (BSSR), Gelednės, Svierių (BSSR) ir Dūkšto.

19451949 m. Tigro rinktinė glaudžiai bendradarbiavo su minėtuose BSSR rajonuose veikusiais gudų ir lenkų partizanais; kita vertus, rinktinės veikimo teritorijos dalį, buvusią kitapus 1941 m. sausį nustatytos LSSR ir BSSR admin. ribos, tiek pačios Tigro rinktinės, tiek Vytauto apygardos, tiek Rytų Lietuvos srities vadai laikė neatskiriama Lietuvos Respublikos dalimi.

Nuo 1946 m. vasaros Tigro rinktinė veikė vien 19191939 m. Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte, o jos veikimo teritorija sutapo su vadinamosios vilniškių patarmės arealu. Rinktinės (įskaitant 1946 m. nuo jos atskilusią „Rytų grupę“) veikimo vakarinė riba nuo tada buvo Vilniaus–Daugpilio geležinkelis, šiaurinė – Dūkšto miškai ir Druveto ežeras, rytinė – Belmonto ir Varapajevo miškai, pietrytinė – Pastovių–Kamojų–Lentupio–Kliukščionių linija (išskyrus 19491950 m., kai dalis rinktinės kovotojų (Svierių kuopa) veikė ir kitapus šios linijos), o pietuose Tigro rinktinė nuo pat jos įsteigimo veikė iki šiaurinės Pabradės vls. ribos.

Rinktinės struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis Tigro rinktinės kovos vienetas buvo kuopa. Nuo pat rinktinės įkūrimo ji skirstyta į kuopas (nuo 1944-1945 m. žiemos iki 1946 m. rudens – taip pat į 2–3 kuopas jungusius batalionus), kuopos – į būrius, būriai – į skyrius, skyriai – į grandis. Vieną rinktinės grandį sudarydavo 3 arba 4 partizanai, skyrių – 2 arba 3 grandys (nuo 6 iki 12 kovotojų), būrį – nuo 2 iki 4 skyrių, o kuopą – nuo 2 iki 4 būrių. Kuopų vadai buvo pavaldūs rinktinės vadui ir kartu rinktinės štabui, kurį sudarė štabo viršininkas, rinktinės vado pavaduotojas, rinktinės vado adjutantas, kelių rinktinės štabo skyrių (Operacinio, Ryšių, Spaudos ir švietimo, Žvalgybos, Ypatingojo (kontržvalgybos), Mobilizacinio ir kt.) viršininkai ir Tigro rinktinės Karo tribunolo pirmininkas (1999 m. liepos 15 d. Adutiškio girioje atsitiktinai aptiktas Tigro rinktinės štabo archyvas; 2000 m. sausį jis perduotas saugoti Lietuvos ypatingajam archyvui). Prie rinktinės vado būstinės nuolat veikė rinktinės štabo apsaugos dalinys.

1945 m. sausio – kovo mėn. Tigro rinktinei priklausė bent 14 kuopų: Kęstučio (Tverečiaus–Vidžių), Puščios (Adutiškio), Karijoto (Daugėliškio), Pavasario (Mielagėnų–Švenčionių), Kapitono (Ceikinių), Juodalksnio (Ignalinos), Klevo (Tauragnų), Beržo (Kirdeikių), Romelio (Labanoro), Leopardo (Joniškio–Molėtų), Alantos, Dilgėlės (Skudutiškio), Kovo (Utenos) ir Aukštaičio (Kuktiškių); iki 1945 m. pradžios rinktinei taip pat priklausė Karklo (Kaltanėnų), Ąžuolo (Saldutiškio), Kadugio (Vidžių) ir kai kurios kitos vėliau sunykusios ar nuo rinktinės atsiskyrusios kuopos. Ne Švenčionių apskrityje veikusios Alantos, Klevo, Aukštaičio, Kovo ir Dilgėlės kuopos nuo 1945 m. kovo vidurio Tigro rinktinei priklausė tik nominaliai, o gegužės viduryje Leopardo kuopai prisijungus prie Kovo kuopos bei to paties mėnesio 23 d. Kovo, Aukštaičio ir Dilgėlės kuopų pagrindu įsteigus atskirą Utenos apskrities partizanų rinktinę, Tigro rinktinėje jau ir oficialiai liko tik 6 kuopos (Romelio, Beržo, Karijoto, Pavasario, Sakalo (buv. Kęstučio) ir Puščios. 1945 m. pavasarį nuo Kęstučio kuopos atskilo Roko, o nuo Romelio kuopos – Kavarsko kuopa; birželio pradžioje nuo Tigro rinktinės atsiskyrė Beržo, rugsėjį – Varno (buv. Romelio) kuopa; tų pačių 1945 m. vasarą rinktinės štabo apsaugos dalinio pagrindu dar susikūrė Paberžio kuopa (veikė daugiausia į pietus nuo Švenčionių).

Nuo 1945 m. rugsėjo iki 1947 m. pab. Tigro rinktinei bent nominaliai priklausė 6 (1946 m. pavasarį ir vasarą – 8) kuopos, o rinktinei labai nesėkmingų 1947 metų pab. ankstesnėje jos veikimo teritorijoje liko 5 menkai susiję partizanų junginiai: vad. „Rytų grupė“, jai pavaldi „Puščios grupė“ ir Švyturio (Mielagėnų–Švenčionių), Gintauto (Tverečiaus–Vidžių) bei Paberžio kuopos.

Nuo 1946 m. birželio iki 1948 m. rugpjūčio rinktinė veikė suskilusi į LLA–LP Rytų grupę (iki 75 kovotojų) ir LLA–LP Tigro rinktinę. 1948 m. rugpjūtį vėl susivienijusi Tigro rinktinė nuo tų metų rugsėjo skirstyta į rinktinės štabo dalinį ir 7 kuopas, nuo 1949 m. rugsėjo – į štabo dalinį ir 8 rajonines kuopas, nuo 1949 m. gruodžio iki 1951 m. balandžio – į štabo dalinį ir 5–2 rajonines kuopas, o nuo 1951 m. balandžio iki Paberžio kuopos sunaikinimo 1952 m. vasarį – į 2 rajonines kuopas.

Tigro rinktinės Organizacinio sektoriaus (savotiško rinktinės Veikiančiojo sektoriaus rezervo) nariai užsiėmė lėšų, maisto produktų, drabužių, kanceliarijos reikmenų rinkimu bei tiekimu, veikė kaip rinktinės ryšininkai ir žvalgai. Valsčiuose šio sektoriaus nariams jau 1946 m. vadovavo valsčių komitetai. Ne vėliau, kaip 1946 m. kovą Tigro rinktinės Organizacinį sektorių imta skirstyti į rajonus, kurių iš pradžių buvo 8, nuo 1948 m. rugsėjo – 11, nuo 1949 m. rugsėjo – 8, o nuo 1949 m. gruodžio – jau tik 5. Nuo 1947 m. vasaros Tigro rinktinės Organizacinio sektoriaus rajonų viršininkams buvo pavaldūs to paties sektoriaus apylinkių viršininkai.

Rinktinės vadai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tigro rinktinei vadovavo (pateikiamų pavardžių išvardijimo eilės tvarka): Leonas Vilutis-Bitinėlis (suimtas 1945 m. sausio 13 d.), (laikinasis rinktinės vadas) Leonas Basys-Švyturys, (laikinasis rinktinės vadas) Vincas Žaliaduonis-Rokas (nuo 1945 m. vasario mėn. vidurio iki kovo mėn. pradžios), Benediktas Kaletka-Kęstutis, Jonas Kimštas-Dobilas (nuo 1945 m. gegužės mėn. pabaigos iki rugsėjo mėn.), Jonas Kamarauskas-Karijotas (nuo 1945 m. rugsėjo iki 1946 m. spalio), (laikinasis rinktinės vadas) L. Basys-Švyturys (antrą kartą), V. Žaliaduonis-Dijakomas (antrą kartą), (laikinasis rinktinės vadas) Kazys Bukauskas-Seklys. Pastarąjį 1952 m. birželio 18 d. suėmė LSSR MGB (valstybės saugumo ministerijos) agentai smogikai; netrukus užverbuotas MGB agentu (pseudonimas „Gudas“), K. Bukauskas dar bent iki 1953 m. vasaros „vadovavo“ MGB legendizuotam „Tigro rinktinės štabui“.

Rinktinės kovotojų skaičius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki 1945 m. gegužės Tigro rinktinė buvo didžiausias Lietuvoje rinktinės vardo partizanų junginys. 1945 m. kovo pradžioje joje buvo per 700, tų pačių metų birželį – iki 350, 1946 m. rugsėjį – apie 220 (įskaitant LLA Rytų grupės narius), 1947 m. sausio – kovo mėn. – iki 120, tų pačių metų rugsėjį – apie 70, 1948 m. rugsėjį – apie 50, 1950 m. rudenį – apie 30, 1952 m. sausį – vos 15–20 ginkluotų partizanų. Du paskutinieji rinktinės kovotojai Zenonas Puzanas ir Vaclovas Vaitiekėnas žuvo 1953 m. balandžio 19 d. apie 15 val. miške prie Antanų km.

Žymesni rinktinės mūšiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paminklas Tigro rinktinės partizanams Vincui Žaliaduoniui-Rokui, Mykolui Cicėnui, Mykolui Vaiškūnui žūties vietoje, miške prie Kačėniškės

Pirmas didesnis rinktinės kovotojų susirėmimas su SSRS NKVD (vidaus reikalų liaudies komisariato) kariuomene įvyko 1944 m. lapkričio 18 d. prie Ginučių piliakalnio (Ignalinos valsčiuje); ant šio piliakalnio įsitvirtinusi leitenanto Jono Gimžausko-Beržo vadovaujama Beržo, arba Kirdeikių kuopa kovėsi gerą pusdienį, tačiau nuostolių nepatyrė; paakinti Beržo kuopos sėkmės, lapkričio 29 d. kapitono Jono Tumėno vadovaujami Alantos kuopos partizanai puolė Alantos miestelį, sudegino valsčiaus vykdomojo komiteto pastatą, nukovė apie 13 stribų ir sovietų aktyvistų.

1945 m. kovo 10 d.–12 d. įvyko Kiauneliškio mūšis netoli Kiauneliškio (kaimas už 3 km į šiaurės rytus nuo Labanoro) vyko Romelio kuopos (iki 100 partizanų) kautynės su Romelio ir Vytenio būrių bunkerius apsupusia NKVD kariuomene. Šių didžiausių Tigro rinktinės kautynių metu žuvo 62 ar 63 partizanai (priešo karių – bent dukart tiek), įskaitant rinktinės štabo viršininką Kazį Zinkevičių-Kirvį. Be to, enkavedistai tomis dienomis dar nužudė 10 civilių artimiausių vietovių gyventojų. Antano Krinicko-Romelio būrys 14 žuvusiųjų kaina iš apsupties išsiveržė jau kovo 11 d., o Apolinaro Juršio-Vytenio būrio partizanai veržtis net nebandė. Kai kovo 11 d. temstant prie mūšio vietos priartėjo Vinco Žaliaduonio-Roko ir Jono Kimšto-Dobilo vedamos kuopos (iki 200 partizanų, netrukus pasukusių atgal į savo stovyklavietes,– minėtų kuopų vadai pamanė, kad apsuptieji arba prasiveržė, arba jau yra žuvę), enkavedistai nuo Vytenio bunkerio šiek tiek atsitraukė. Tačiau apsuptieji vis tiek nebandė veržtis. Ankstų kovo 12 d. rytą prasidėjo naujas, lemiamas bunkerio šturmas. Pasibaigus partizanų šaudmenims, enkavedistai visus 45 Vytenio būrio narius (įskaitant Apolinarą Juršį) tiesiog palaidojo gyvus, užpylę žemėmis bunkerio duris bei šaudymo angas.

Iš kitų rinktinės kovų paminėtini Videniškių miestelio (į vakarus nuo Molėtų) puolimas (1944 m. lapkričio pradžioje), Reškutėnų kautynės (Reškutėnų k. ir ant užšalusio Kretuono ežero, 1945 m. balandžio pradžioje), Saldutiškio miestelio užėmimas (1945 m. birželio pradžioje), Davedynų kautynės (Rimšės valsčiuje, 1945 m. gruodį), Minčiagirės mūšis (Želmeniškės, arba vad. Prūsijos kaime (Salako valsčiuje), 1946 m. sausį), mūšis Dvarykščiaus vienkiemyje (netoli Dietkauščiznos, 1946 m. spalį), mūšis Bujutiškės vienkiemyje (prie Ceikinių, 1952 m. kovą).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Archyviniai dokumentai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyrius, fondas Nr. K-5, apyrašas Nr. 5.

Dokumentų publikacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Tigro rinktinė (1945–1950 m.), dokumentų rinkinys, Vilnius, 2003.

Knygos ir straipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Abarius L., Lietuvos partizanų Šiaurės–Rytų srities 3-oji Vytauto apygarda (1945–1952 m.) //Laisvės kovų archyvas, 16/1996.
  2. Baltakis J., Rastas Tigro partizanų rinktinės archyvas //Lietuvos aidas, 1999-08-24.
  3. Baltakis J., Čeponis K., Pasipriešinimas (1939–1953 metų [Ignalinos] rajono įvykių kronika) //Nauja vaga, 1993-06-12.
  4. Daumantas J., Partizanai, Vilnius, 1990.
  5. Gečiauskas G., Lietuvos partizanų Tigro rinktinė: pavaldumas, struktūra ir veikimo teritorija //Genocidas ir rezistencija, 1(19)/2006.
  6. Ikamas V., Ažvinčių ir Minčios girių partizanai //Savanoris, 1994-05-12.
  7. Ikamas V., Apie miško ir pamiškės vyrus //Voruta, 1994-06-09–15.
  8. Ikamas V., Partizanų kaimai //Europos lietuvis, 1994-06-11–17.
  9. Ikamas V., Labanoro girios vyrai: pokario rezistenciją Lietuvoje prisimenant //Europos lietuvis, 1994-12-03–09.
  10. Kasparas K., Lietuvos karas, Kaunas, 1999.
  11. Striužas V., Didžiosios Labanoro girios kautynės //Žvaigždė, 1995-08-19.
  12. Striužas V., Neturi būti užmiršta //Utenis, 1995-08-19.
  13. Striužas V., Daugel krito sūnų… //Nauja vaga, 1995-08-23.
  14. Striužas V., Iš Švenčionių krašto partizaninio pasipriešinimo istorijos //Tautininkų žinios, 1995-08-23.
  15. Striužas V., Juos turi minėti istorija //Rytas, 1996-08.
  16. Šiukščius A., Tesėjęs partizano priesaiką [apie partizaną Stasį Guigą] //Savanoris, 1994-06-09.
  17. Šiukščius A., Labanoro girios partizanai //Lietuvos aidas, 1995-01-12.
  18. Šiukščius A., Paskutinis partizanas [apie partizaną Stasį Guigą] //Laisvės kovų archyvas, 16/1996.
  19. Vilutis L., Likimo mozaika, Kaunas, 1992.
  20. Vilutis L., Ką pasakytų žuvusieji? [apie kpt. Vincą Gumauską] //Dobilas, 1992-05-20.
  21. Vilutis L., Kapitonas Vincas Gumauskas („Gailius“, „Salva“) //Sūduva, 1992-08-27.
  22. Vilutis L., Vadavietė Nr. 3 Jono Maknio sodyboje [apie Tigro rinktinės partizanus 1944–1945 m.] //Tremtinys, 1993, Nr. 21.