Nemėžis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Portal.svg
Nemėžis
Tatar Chapel in Nemezis.jpg
Totorių mečetė
Nemėžio herbas.png

Nemėžis
Koordinatės 54°38′10″N 25°21′40″E / 54.636°N 25.361°E / 54.636; 25.361 (Nemėžis)Koordinatės: 54°38′10″N 25°21′40″E / 54.636°N 25.361°E / 54.636; 25.361 (Nemėžis)
Apskritis Vilniaus apskrities vėliava Vilniaus apskritis
Savivaldybė Vilniaus rajono savivaldybė
Seniūnija Nemėžio seniūnija
Gyventojų skaičius 2 498 (2011 m.)
Commons-logo.svg Vikiteka: NemėžisVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Nemė́žis
Kilmininkas: Nemė́žio
Naudininkas: Nemė́žiui
Galininkas: Nemė́žį
Įnagininkas: Nemė́žiu
Vietininkas: Nemė́žyje

Nemėžis – gyvenvietė Vilniaus rajone, prie geležinkelio į pietryčius nuo Vilniaus. Seniūnijos centras, 6 seniūnaitijos. Į šiaurę nuo kelio  A3  VilniusMinskas  yra Nemėžio dalis, prijungta prie Vilniaus.

Yra Nemėžio Šv. Rapolo Kalinausko bažnyčia, Nemėžio Šv. Rapolo Kalinausko gimnazija, biblioteka, paštas (LT-13034). Senosiose kapinėse stovi totorių mečetė (pastatyta 1909 m.), išlikęs dvaro pastatų ansamblis, kapinės.

Prie seniūnijos

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nemėžio pavadinimas žinomas dar nuo Vytauto Didžiojo laikų. Čia jis 1397 m. apgyvendino totorius, kurių palikuonys gyvena ir dabar. Spėjama, kad 1686 m. Nemėžio dvare pasirašyta Nemėžio sutartis, pagal kurią Abiejų Tautų Respublika ir Rusija įsipareigojo bendrai kovoti prieš Švediją.

1684 m. Nemėžio totoriai tarnavo Lietuvos kariuomenės pulkuose, kovojusiuose prieš turkus. Iš to meto išlikęs totoriaus Romano Dovidovino testamentas: turkų sunkiai sužeistas, jis prašė savo brolio palaidoti jį mylimajame Nemėžyje. XIV a. Nemėžyje jau buvo kunigaikščių rūmai – Vytauto Didžiojo ir jo žmonos Julijonos vasaros rezidencija. Čia Julijona ir mirė. XIV a. Nemėžis minimas kaip valsčius (pavietas). Karui jis turėjo atsiųsti 92 riterius.

1794 m. Nemėžyje susibūrė sukilėlių pulkas, kuriam vadovavo pulkininkas inž. Jokūbas Jasinskis. Balandžio 23-ąją, susivienijęs su kitais pulkais, Jasinskis puolė caro kariuomenę ir puolė Vilnių. Sukilėlių tradicijos išliko. 1863 m. buvęs prūsų kariuomenės pulkininkas Lepelskis Nemėžyje surinko sukilėlių būrį, kuris vėliau kovėsi su caro kariuomene Rūdiškių miškuose. 1863 metų sukilime dalyvavo ir Nemėžio totoriai, kuriems vadovavo Samuelis Ulanas.

Nemėžį valdė ir čia gyveno bajorai Sapiegos. 1828 m. iš Sapiegų Nemėžį perėmė grafas Benediktas Tiškevičius, buvęs Kauno gubernijos maršalka. Manoma, kad apie 18401856 metus grafas pastatė vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmus ir kitus su jais kompoziciškai susijusius pastatus.

Priešais rūmus, ilgame vidiniame ūkinės paskirties kieme, stovėjo žirgų arklidės, dalis jų išliko iki šių dienų. 1914 metais Nemėžio dvarą, kurį sudarė Juodasis, Bareikiškių, Šveicarų, Rudaminos ir Dolinos polivarkai, įsigijo Mykolas Bochovicas. Tai buvo šių žemių paskutinis savininkas.

1939 m. visi meno kūriniai ir istorinę vertę turintys daiktai buvo nacionalizuoti ir išgabenti. Dalis jų pateko į Vokietiją.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
nuo 1503 m. Nemėžio valsčiaus centras
19501994 m. Nemėžio apylinkės centras
19942011 Nemėžio seniūnijos centras


Prieš karą gyvenvietės pavadinimas buvo moteriškos giminės – Nemežė.

Nemėžio totoriai ir mečetė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nemėžis – tai viena iš nedaugelio Lietuvoje esančių gyvenviečių, kur gyvena kelios dešimtys musulmonų tikėjimą išpažįstančių totorių. Jų tradicijos ir papročiai išlikę iki šiol, jų bendruomenė yra labai vieninga ir draugiška.

Kadangi Nemėžyje jau nuo seno gyveno totoriai (nuo 1397 m.), tad nekeista, jog čia yra totorių kapinaitės bei jų maldos namai – mečetė. Pirmoji totorių mečetė pastatyta dar 1684 m., buvo medinė, su bokšteliu, bet ji sudegė. Dabartinė pastatyta 1909 m. pagal inžinieriaus A. Sonino projektą, atskiros patalpos vyrams ir moterims. Sovietmečiu ji buvo paversta sandėliu. Pamaldos vyksta tik tais penktadieniais, kai būna jaunas mėnulis. Į jas susirenka vos keli žmonės. Daugiau jų suvažiuoja per tradicines musulmonų šventes. Į pamaldas atvažiuoja ir arabų. Pamaldoms Nemėžio mečetėje vadovauja Vilniuje gyvenantis imamas, jis dirba ir Keturiasdešimties Totorių kaime. Nemėžyje gyvena tik imamo pavaduotojas. Šiuo metu Lietuvoje veikia 4 mečetės, iš kurių dvi yra Vilniaus rajone: Nemėžyje ir Keturiasdešimties Totorių kaime.

Kapinės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nemėžio kapinėse turtingesnių žmonių (žemvaldžių) kapai aptverti medinių ar geležinių statinių tvora. Antkapių forma priklauso nuo mirusiojo giminės turtingumo. Ant vargšų kapų paprastai statomi netašyti lauko akmenys be užrašų, turtingesniųjų kapus ženklina tie patys akmenys su užrašais, turtingųjų – gludinti antkapiai su puošniomis epitafijomis. Beje, totorių kapinėse ant antkapių negalima kalti mirusiųjų portretų.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1867 m. ir 2011 m.
1867 m.*[2] 1965 m.[3] 1980 m.[4] 1986 m.[5] 2001 m.sur.
180 939 1 230 2 092 2 601
2011 m.sur. - - - -
2 498 - - - -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nemėžis buvo mėgstama Vilniaus universiteto studentų, kurie buvo nusiteikę prieš caro valdžią – filomatų ir filaretų susitikimų vieta. Tarp jų buvo Adomas Mickevičius, Tomas Zanas, Onufrijus Petraškevičius, Jonas Čečiotas ir kt.

1823–1832 m. Nemėžyje gyveno ir dirbo Vilniaus universiteto Astronomijos observatorijos direktorius prof. Piotras Slavinskis. Pas jį dažnai svečiuodavosi astronomas ir matematikas J. Sniadeckis, botanikas St. Judzilas ir garsus architektas K. Podčašinskis ir kt. 1852 m. Nemėžyje gimė fotografas Benediktas Henrikas Tiškevičius.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
  2. 2,0 2,1 Нѣмежъ. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 3 (Лаарсъ — Оятъ). СПб, 1867, 573 psl. (rus.)
  3. Nemėžis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 678 psl.
  4. Nemėžis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 138 psl.
  5. Nemėžis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 194 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aplinkinės gyvenvietės[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png VILNIUS – 8 km
Kuprioniškės – 3 KM
Blank-50px.png
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Daržininkai – 1 km
RUKAINIAI – 11 km
SKAIDIŠKĖS – 5 km
RUDAMINA – 9 km