Nemėžio sutartis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Nemėžio sutartis
Priklauso: ATR-Maskvos karas (1654–1667)
Rzeczpospolita Potop.png
Maskvos ir Švedijos armijų kontroliuotos ATR teritorijos dalys Tvano metu 1655 m.
Data: 1656 m. lapkričio 3 d.
Vieta: Nemėžis
Rezultatas: poros metų petrauka (iki 1658 m. atsinaujinimo Verkių mūšyje) tarpusavio kare
Priežastis: Švedijos-Maskvos karas ir pasirašiusiųjų šalių noras uždaryti vieną iš karo frontų, jėgas atitraukiant karams prieš Švediją

Nemėžio sutartis – karinė sutartis, pasirašyta 1656 m. lapkričio 3 d. Nemėžyje tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos imperijos siekiant bendrai kovoti prieš Švedijos karalystę.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Į 1654–1667 m. ATR-Maskvos karą pamažu įsitraukė kitos Europos valstybės. Pirmoji savo karius į Respublikos teritoriją 1655 m. liepą įvedė Švedija. Tačiau, nepaisant Kėdainiuose 1655 m. spalį su švedais sudarytos sąjungos, Lietuvoje ir Lenkijoje išsilaikė neilgai. 1655 m. pabaigoje Lenkijoje, o sekančių metų pradžioje ir LDK prasidėjo prieš švedus nukreiptas partizaninis judėjimas. Švedai iki vasaros buvo išvyti iš Respublikos teritorijos, o 1656 m. vasarą kilo Rusijos ir Švedijos karas. Viena Rusijos kariuomenės dalis puolė Dauguvos-Rygos kryptimi, o kita – Tartu kryptimi ir miestą užėmė. Visa tai pagreitino Respublikos derybas su Rusija, todėl 1656 m. lapkričio 3 d. Nemėžyje buvo pasirašytos Respublikos ir Rusijos paliaubos ir sutartis nukreipta prie Švediją, kėlusią abiem šalims didelę grėsmę.

Dviejų valstybių suartėjimo iniciatoriumi buvo Rusijos caras Aleksejus Michailovičius. Derybose tarpininkavo ir Habsburgų imperijos diplomatai. Į Respublikos delegacijos sudėtį įėjo LDK didysis maršalka Kristupas Zaviša, LDK referendorius Kiprijonas Povilas Bžostovskis ir kiti paskirti komisarai. Rusija siekė užsitikrinti jos užimtų žemių pripažinimą, todėl pradžioje bandė papirkti delegacijos narius, taip pat caras pageidavo save matyti Respublikos soste. Po dvi savaites trukusių derybų pavyko pasiekti kompromisą.

Pagal pasirašytą sutartį abi valstybės nutraukė tarpusavio kovas ir sudarė antišvedišką bloką: draudžiama sudarinėti separatistines sutartis ir įsipareigota bendrai kariauti su priešiška puse. Respublikos atstovai, tarp kurių būta nemažai promaskvietiškos partijos atstovų, sutiko artimiausiame seime iškelti caro Aleksejaus Michailovičiaus kandidatūrą, tačiau jo elekcija turėjo vykti tik po Lenkijos karaliaus Jono Kazimiero Vazos mirties.

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nemėžio sutartis tapo svarbiu diplomatiniu abiejų šalių laimėjimu, ja pasinaudota tolesnėje karo eigoje. Tačiau sudaryta antišvediška koalicija nebuvo tvirta, abi pusės ir toliau, nepaisydamos įsipareigojimų, ieškojo naujų sąjungininkų ir geresnių sprendimų. ATR karalius Jonas Kazimieras Vaza neskubėjo šaukti seimo ir svarstyti Maskvos caro kandidatūros išrinkimo būsimu karaliumi. Tačiau, vykdant sutartį ir siekiant apsisaugoti nuo naujų rusų puolimų, 1658 m. vasarą paskubomis, kaip pareiškė LDK kancleris Kristupas Pacas, „dėl ramybės su Maskvos caru seimas liepos 10 d. sušauktas“. Jame priimta instrukcija nenumatė Maskvai jokių teritorinių nuolaidų, o sutikimas su caro kandidatūra buvo apsunkintas papildomomis sąlygomis. Taigi tuo Nemėžio sutartis nustojo galioti, prasidėjo naujos derybos su rusais.[1]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Robert I. Frost, After the deluge: Poland-Lithuania and the Second Northern War, 1655–1660, Cambridge University Press, 2004, ISBN 0-521-54402-5,
  • Zbigniew Wojcik, Russian Endeavors for the Polish Crown in the Seventeenth Century', Slavic Review, Vol. 41, No. 1 (Spring, 1982), pp. 59-72

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]