Mykolas Devenis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Mykolas Devenis
Mykolas Devenis.jpg
apie 1923 metus
Gimė: 1891 m. gegužės 1 d.
Rusija Klausučiai, Biržų valsčius
Mirė: 1978 m. gegužės 28 d. (87 metai)
Jungtinės Amerikos Valstijos Santa Monika, Kalifornija
Tėvas: Mykolas Devenis
Motina: Barbora Naktinytė-Devenienė
Sutuoktinis(-ė): Alena Vileišytė-Devenienė
Vaikai:

Algirdas Devenis, Keistutis Devenis, Dalia Bobelienė

Veikla: gydytojas, visuomenės veikėjas
Alma mater: 1919 m. Jeilio universitetas

Mykolas Devenis (1891 m. gegužės 1 d. Klausučiai1978 m. gegužės 28 d. Santa Monika, JAV) – Lietuvos gydytojas, Lietuvos ir JAV lietuvių visuomenės veikėjas, evangelikų reformatų bažnyčios kuratorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žmona Alena Vileišytė-Devenienė, Jono Vileišio duktė, sūnus Keistutis Devenis, duktė Dalia Bobelienė, gydytojo Kazio Bobelio žmona.

Gimė ūkininkų šeimoje. Tėvai turėjo 28 hektarus žemės. Biržuose baigė pradžios mokyklą. Vėliau motina su dukra ir sūnumi išvyko pas Amerikoje gyvenusį tėvą. Klausučiuose ūkininkauti liko vyresnioji sesuo Katrė ir Mykolas. Seseriai ištekėjus, Mykolas išvyko mokytis į Pernu (Estija) gimnazijos 5-ąją klasę. Vasaros atostogas praleisdavo Klausučiuose padėdamas seseriai ūkyje.

Nebaigęs gimnazijos, 1912 m. įstojo savanoriu į Rusijos kariuomenę. 1914 m. eksternu išlaikęs gimnazijos kursą, įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. Vasaros atostogų metu sumanė aplankyti JAV gyvenančius saviškius. Svečiuojantis Amerikoje, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Rusijos atstovybė reikalavo, kad jis grįžtų į Rusiją ir stotų kariuomenėn. Šiam įsakymui nepakluso. Metus studijavo Mičigano universiteto Technikos fakultete, vėliau įstojo į Jeilio universiteto Medicinos fakultetą. 1919 m. baigė universitetą maximum cum laude laipsniu.

Voterberyje (Konektikuto valstija) vertėsi privačia praktika. Po metų jam suteikta JAV pilietybė. M. Devenis skatino ir rėmė lietuvių išeivijos visuomeninį-kultūrinį gyvenimą, siuntė knygas ir mokslo priemones Lietuvos universiteto Medicinos fakultetui. Savo lėšomis rėmė per Pirmąjį pasaulinį karą nukentėjusias Biržų ir Nemunėlio Radviliškio reformatų bažnyčias. Rėmė „Varpo“ leidyklos įsteigimą bei Neolituanų rūmų statybą Kaune. 1923 m. JAV lietuvių protestantų sąjungos pirmininkas ir Lietuvių evangelikų reformatų bažnyčios kuratorius.

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1924 m. grįžo į Lietuvą. Mikas Petrauskas supažindino su būsimąja žmona – Kauno miesto burmistro Jono Vileišio dukra Alena Vileišyte (1904–1999). Katalikė Vileišytė turėjo gauti iš Žemaičių vyskupo leidimą tuoktis su evangeliku reformatu. Leidimas buvo gautas, ir jaunuosius Kauno Vytauto bažnyčioje sutuokė kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Su Alena susilaukė sūnų Algirdo ir Keistučio bei dukros Dalios. Nuo 1924 m. Valstiečių liaudininkų sąjungos centro komiteto narys. 1925 m. už 16 000 dolerių iš Taidos Radvilaitės įsigijo parceliuojamą Leonpolio dvarą. Čia įkūrė pavyzdinį ūkį, dvi spirito varyklas, kooperatinę pieninę. 1926 m. vėl išvyko į JAV. [1][2]

1928 m. su šeima grįžo į Lietuvą, vertėsi gydytojo praktika, pavyzdingai tvarkė savo ūkį, rinko vertingas knygas, surinko paveikslų kolekciją, archeologijos rinkinį, rūpinosi Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios reikalais. Leonpolis tapo vienu iš pirmųjų cukrinių runkelių auginimo centrų Lietuvoje. Dvare gyveno ir dirbo 26 darbininkų šeimos, o darbymečiu buvo samdoma dar apie 15 darbininkų. Čia nuolat gyveno 3-4 praktikantai iš Žemės ūkio akademijos, susipažinti su pažangiu ūkininkavimu į Leonpolį atvykdavo ekskursijos iš tolimiausių Lietuvos kampelių. 1937 m. ūkį aplankė prezidentas Antanas Smetona. 1936 m. Devenių šeima įsigijo grafų Jelenskių Didžiokų dvarą prie Giedraičių.

Okupacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, 1940 m. liepos 22 d. buvo suimtas, kalėjo Ukmergės, vėliau Lukiškių kalėjime. 1941 m. kovo 1 d. Maskvoje Ypatingasis pasitarimas prie SSRS NKVD Mykolą Devenį, JAV pilietį, už akių nuteisė 8 metams nelaisvės sunkių darbų pataisos stovykloje. 1941 m. birželio 16 d. iš Lukiškių kalėjimo buvo išvežtas į Vorkutą. Pradžioje dirbo anglies kasykloje, vėliau perkeltas į sanitarijos skyrių, gavo lagerio gydytojo darbą.

Žmonos atkaklios pastangos išlaisvinti vyrą iš lagerio, rašyti pareiškimai, vizitai ambasadoriams pagaliau baigėsi sėkme. 1942 m. balandžio 23 d. lagerio viršininkas išdavė M. Deveniui pažymėjimą, kad jis gali vykti Amerikos ambasados žinion. Kuibyševe, kur buvo įsikūrusi JAV ambasada, vėl gavęs JAV piliečio pasą, laivu plaukė Volgos upe ir Kaspijos jūra, Baku mieste perėjo SSRS sieną ir per Iraką, Iraną, Pakistaną, Indiją 1942 m. rugsėjo 7 d. pasiekė Niujorką. [3]

Amerikoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaterburyje vertėsi privačia praktika. Davė parodymus Jungtinių Tautų komisijai apie Vorkutos lagerius. 1948 m. nusipirko fermą su 120 hektarų žemės, dviejų aukštų namu. Laisvalaikiu darbavosi savo ūkyje. Čia apgyvendino iš Vokietijoje įsteigtų perkeltųjų asmenų stovyklų į JAV atvykstančius lietuvius. Devenių sodyboje dažnai viešėdavo žymūs lietuvių išeivijos veikėjai: profesoriai broliai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos, rašytojai Juozas Švaistas, Alė Rūta, profesorė istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė ir kt.

Sušlubavus sveikatai, 1959 m. pardavė ūkį Voterberyje ir persikraustė į Kalifornijos valstijos kurortinį Santa Monikos miestą Ramiojo vandenyno pakrantėje. Jo rezidencijoje svečiavosi poetai Bernardas Brazdžionis, Antanas Gustaitis, Stasys Santvaras, rašytojas Pulgis Andriušis ir kiti lietuvių išeivijos kultūros žmonės. Aktyviai dalyvavo įvairių organizacijų, evangelikų reformatų veikloje. Santa Monikoje kartu su kitais medikais įkūrė Kalifornijos lietuvių gydytojų draugiją, 1970 m. atkūrė Lietuvių protestantų sąjungą, buvo išrinktas jos pirmuoju pirmininku. Jo lėšomis buvo leidžiami laikraščiai „Lietuvių kelias“, „Tėviškės garsai“, „Mūsų sparnai“. [4]

1974 m. birželio 22 d. kartu su žmona Alena įsteigė Devenių kultūros fondą, taip pažymėdami auksinį savo vedybų jubiliejų. Fondas pirmiausia turėjo įgyvendinti jau senokai išeivijoje brandintą idėją – išleisti istorinį veikalą apie iš Pasvalio krašto, Medinių kaimo, kilusius Lietuvos atgimimo šviesuolius Petrą, Antaną ir Joną Vileišius. Šiam fondui Deveniai skyrė 100 tūkstančių dolerių. [5]

Palaidotas Čikagos lietuvių Tautinėse kapinėse.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Alena ir Mykolas Deveniai. Visuomeninė politinė veikla Tėvynėje ir išeivijoje (sud. Jonas Aničas). – Vilnius: Devenių kultūros fondas, 1997. – 406 p.: iliustr.