Vanda Daugirdaitė-Sruogienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Vanda Daugirdaitė-Sruogienė
Vanda Daugirdaitė-Sruogienė.jpg
Daugirdai (giminė)
Daugirdų giminės herbas „Jaučio galva“
Daugirdų giminės herbas „Jaučio galva“
Gimė: 1899 m. rugpjūčio 16 d.
Piatigorske ,Kaukazas
Mirė: 1997 m. vasario 10 d. (97 metai)
Čikagoje
Tėvas: Kazimieras Daugirdas
Motina: Jadvyga Paulavičaitė
Sutuoktinis(-ė): Balys Sruoga

Vanda Daugirdaitė-Sruogienė (1899 m. rugpjūčio 16 d. Piatigorske, Kaukazas1997 m. vasario 10 d. Čikagoje, JAV) – istorikė, pedagogė, visuomenės veikėja. Balio Sruogos žmona.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tėvas Kazimieras Daugirdas (1865 m. Būgiuose, Viekšnių apylinkėse – 1944 m. ten pat) senos, nuo Lydos kilusios Lietuvos bajorų giminės palikuonis, veterinarijos gydytojas. Motina– Jadvyga Paulavičaitė (m. 1912 m.) buvo kilusi iš Viekšnių valsčiaus Lietuvos bajorų. Tėvai dirbo pagal specialybę Kaukaze ir UkrainojePodolės gubernijoje, Balino miestelyje.

Vaikystės metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baline prabėgo Vandos Daugirdaitės vaikystė. Mergaitė buvo auginama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorijos kultūrinių tradicijų dvasia. Šeima priklausė tiems bajorams, kurie, būdami dvikalbiai, nesulenkėjo, o nacionalinio atgimimo metais liko lietuviais. Namuose ji kalbėjo lenkiškai, pasamdyta mokytoja išmokė prancūzų kalbos, mokykloje mokėsi rusiškai, o su bendraamžiais bendravo ukrainietiškai. Tėvai namuose lietuviškai kalbėdavo retai, motina dainuodavo dukrytei žemaitiškai, iš toli gaudavo lietuvišką spaudą, tėvas parveždavo iš Lietuvos dukrai lietuviškų elementorių. Į lietuvišką aplinką Vanda pasinerdavo atostogų metu, parvežta į Žemaitiją – Būgius. Namuose motina skaitė A. Mickevičiaus, V. Sirokomlės (18231862), J. I. Kraševskio (18121887) kūrinius. Jie ėmė auginti būsimąją istorikę. Taip mergaitė, kad ir toli gyvendama nuo Lietuvos, pajuto tėvynės artumą.

Mokslo ir studijų metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1916 m. Vanda Daugirdaitė baigė gimnaziją Rostove prie Dono ir išvažiavo mokytis į Maskvos komercijos institutą. Ten studijavo du semestrus. Maskvoje dar labiau sustiprėjo saitai su lietuviškąja aplinka – tęsėsi Būgiuose, Viekšniuose užmegzta draugystė su M. K. Čiurlionio seserimi J. Čiurlionyte (18991992), plačia tėvo gimine – tėvo pusbroliu, vėliau Lietuvos diplomatu Tadu Petkevičiumi, itin pratinusiu ir skatinusiu mokytis lietuviškai. Pastarieji padėjo merginai įsijungti į lietuvių studentų kultūrinę veiklą, savo gyvenimą susieti su lietuvių tautos siekiais. Maskvoje nutrūko ryšiai su lenkais ir ukrainiečiais studentais, pagrindinė aplinka buvo lietuvių kolonija Maskvoje, kur ji pirmą kartą susitiko ir Balį Sruogą.

Sugrįžimas į Lietuvą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1917 m. Spalio revoliucija sukrėtė ne tik pasaulį, Rusiją, bet keitė ir visų tuo metu gyvenusiųjų biografijas. V. Daugirdaitė, kaip ir daugelis kitų, nutraukė mokslus. 1917 m. žiemą Ukrainoje (Vinicoje) savarankiškai baigė mokytis lietuviškai. Visus I Pasaulinio karo metus Daugirdai – tėvas ir duktė (motina mirė dar 1912 m.) – buvo fronto atskirti nuo Lietuvos. Tačiau juos gana greit pasiekė žinia apie tai, kad 1918 m. vasario 16 d. pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas. Vanda kartu su pussesere nusprendė važiuoti į Lietuvą ir su pirmaisiais lietuvių karių bei pabėgėlių ešelonais grįžo į Vilnių, o vėliau ir į Būgius. Ši kelionė 1918 m. rugpjūčio mėn. buvo grįžimas į Lietuvą, į jos kultūrą visam laikui. Nuo tol savo likimą Vanda Daugirdaitė galutinai susiejo su Lietuvos inteligentų likimu.

Darbas nepriklausomoje Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

V. Daugirdaitė, tuomet devyniolikos metų mergina, dėstė prancūzų kalbą, 19181919 m. dirbo Šiaulių gimnazijos mokytoja (lietuvių kalba dėstomoje mokykloje), vėliau persikėlė į Kauną, kur gavo vietą spaudos biure „Lietuva" redakcijoje. Čia dirbdama (1919 m. liepos 1 d. – 1921 m. lapkričio 1 d.) ji rengė lenkų ir prancūzų spaudos apžvalgas. Po Suvalkų sutarties (1920 m. spalio 7 d.) su lenkais vykusių derybų metu rengė interviu su Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijos atstovais. Tačiau reikėjo įsigyti specialybę ir V. Daugirdaitė apsisprendė tęsti studijas.

Studijos Berlyne[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vėlyvą 1921 m. rudenį ji išvažiavo į Berlyno universitetą, nuo tada visam gyvenimui pasirinkdama istorikės kelią. Tik ką atgavusios nepriklausomybę Lietuvos švietimo politikos formuotojai jaunimą ugdyti siekė žymiausiuose Europos mokslo ir kultūros centruose, kad jaunos galvos perimtų naujausias idėjas be tarpininkų. Tuo tikslu pirmaisiais savo gyvavimo metais dar ekonomiškai nesutvirtėjusi valstybė gabius jaunuolius siuntė į Vakarų Europos universitetus ir mokėjo jiems stipendijas užsienio valiuta. Berlyną būsimoji istorikė pasirinko dėl kelių priežasčių: pirma – ten dėstė garsūs Europos mokslininkai, antra – Vokietijoje tuo metu buvo didelio masto infliacija, o lietuviai, gaunantys pinigus pragyvenimui tvirta valiuta (doleriais), galėjo ten pigiai pragyventi, trečia – susidarė sava darbinga aplinka, į Miuncheną išvažiavo studijuoti ir B. Sruoga. Stipendijos Švietimo ministerijos V. Daugirdaitė neprašė, o pragyvenimui užsidirbo versdama iš prancūzų į lietuvių kalbą. V. Daugirdaitė klausėsi filosofijos, psichologijos bei sociologijos kursų. Deja, rimtai įsibėgėtų studijų Berlyne nepavyko baigti, kadangi vokiečiai, po 1923 m. įvykusio Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos, lietuviams, neišklausiusiems 4 semestrų (ji buvo išklausiusi 3 semestrus), nebeleido toliau studijuoti.

Studijos Kaune[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1924 m. kovo mėn. V. Daugirdaitė ištekėjo už rašytojo Balio Sruogos. Mokslą V. Daugirdaitė-Sruogienė tęsė Kaune, Lietuvos universitete (19241928), kur 1929 m. gavo istorikės diplomą. V. Daugirdaitės-Sruogienės studijų Kaune metai buvo pirmasis Lietuvos universiteto (nuo 1930 m.– Vytauto Didžiojo universitetas) veiklos dešimtmetis. Universitete susibūrė istorikai, XIX–XX a. sandūroje baigusieji Rusijos aukštąsias mokyklas ir kėlusieji kvalifikaciją Vakarų Europos universitetuose: J. Yčas, I. Jonynas (18841954), A. Voldemaras (istorikai), A. Janulaitis, V. Biržiška (teisės istorikai) ir kt. V. Daugirdaitė-Sruogienė klausėsi I. Jonyno paskaitų, mokėsi lotynų kalbos. Istorijos tyrimo metodologijos kursui išeiti studijavo prancūzų mokyklą. Lankė J. Yčo istorijos seminarą. Akiračiui plėsti kartu su B. Sruoga, kuris organizavo pažintines ekskursijas studentams, 1928 m., dar kartą nuvyko į Vokietiją. Lankėsi Berlyne, Miunchene, Insbruke, Bavarijos Alpėse, Tirolyje. Jos diplominis darbas tapo studija ir vėliau buvo išspausdintas. Temą „Žemaičių bajorų ūkis XIX a. pirmoje pusėje" – įvairiapusišką XIX a. bajorų ūkio apibudinimą – pasiūlė prof. V. Biržiška, o darbą priėmė ir vertino I. Jonynas. Šį darbą, kuriame esama įdomios ūkio, kultūros istorijos ir etnografijos medžiagos, V. Daugirdaitė-Sruogienė rašė remdamasi Daugirdų Būgių dvaro archyvu. 1929 m. gavo Vytauto Didžiojo universiteto baigimo diplomą.

Brandos metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

V. Daugirdaitė-Sruogienė gyvenimo sąlygų pastūmėta, pilietinės pareigos vedama, nors ir turėdama gerą istorijos tyrimų metodikos pasirengimą, mokslo tiriamąjį darbą atidėjo vėlesniems laikams ir pasuko pedagogės keliu. 1928 m. išlaikė egzaminus mokytojos cenzui įgyti, o bebaigdama studijas pradėjo dirbti mokytoja. V. Daugirdaitė-Sruogienė 19271939 m. dirbo Kauno II gimnazijos mokytoja, o nuo 1935 m. minėtosios gimnazijos inspektore. Rūpestis, kaip pagerinti Lietuvos istorijos dėstymą, paskatino V. Daugirdaitę-Sruogienę įsitraukti ir į organizacinę veiklą, ji buvo viena iš istorijos mokytojų sekcijos prie Lietuvos istorijos draugijos kūrėjų. Išrinkta į draugijos valdybą sekretore, ji tapo 1929 m. įkurtos Lietuvos istorijos draugijos nare. 1935 m. parengė Lietuvos istorijos vadovėlį gimnazijoms. Pradėtas rengti Klaipėdos krašto mokykloms, pakartotinai jis buvo išleistas visai Lietuvai. V. Daugirdaitė-Sruogienė parengė ir 1939 m. išleido knygą „Lietuvos istorijos vaizdai ir raštai“. V. Daugirdaitė-Sruogienė paaukojo daug kūrybinių ir dvasios jėgų, kad Lietuvos istorija būtų domimasi, tuo tikslu ji rašė populiarius straipsnius istorinėmis temomis vaikų žurnalui „Vyturys“ („Kaip totoriai atsirado Lietuvoje“, „Apie Kęstutį ir Birutę“, „Iš Lenkijos praeities“ ir kt.). Istorikė tapo minėtojo žurnalo ir „Motinos ir vaiko" kalendoriaus redakcijų narė. Lietuvai atgavus Vilnių, 1939 m. pabaigoje, pradėjo dirbti direktore Vilniaus IV lenkų mergaičių gimnazijoje.

Okupacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19411944 m. V. Daugirdaitė-Sruogienė lietuviškos kunigaikštienės Birutės gimnazijos direktorė. 1943 m. kovo 16 d. hitlerinės vokiečių okupacijos valdžios įsakymu, jos vyras Balys Sruoga, buvo suimtas ir kaip lietuvių tautos įkaitas drauge su kitais 46 lietuvių inteligentais, išgabentas į Štuthofo koncentracijos lagerį. V. Sruogienės pastangos išlaisvinti, vizitai pas SD vadą Lietuvai Karlą Jėgerį bei kitus aukštus okupacinės valdžios pareigūnus liko bevaisiai. 1944 m. rudeniop karo frontas artėjo prie Būgių, kur tuo metu buvo prisiglaudusi istorikė su dukra. Iškilo ir jųdviejų likimo klausimas. 1944 m. spalio 9 d. frontas perėjo per ūkį palikdamas gaisravietes. V. Daugirdaitės-Sruogienės apsisprendimą trauktis nuo fronto tolyn – link Liepojos, paskui į Gdanską – skatino mintis, kad pavyks pasiekti Štuthofą ir susisiekti su vyru. Atsidūrusi Vokietijoje ir ten kurį laiką apsistojusi, užmezgė ryšį su Baliu Sruoga, tačiau susirašinėjimas, deja, nutrūko, kai 1945 m. sausio mėnesį lageris buvo evakuotas ir kaliniai iš jo išvaryti. V. Daugirdaitė su dukra liko Vokietijoje, gyveno Greifsvalde, Liuneburge (Holšteino provincijoje), vėliau Detmolde, kur dėstė lietuvių gimnazijoje nuo jos įsteigimo 1945 m. iki 1946 m. rudens, vadovavo vaikų darželių auklėtojų kursams.

Pokaris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1945 m. rugpjūčio mėnesį sužinojo, kad B. Sruoga gyvas, gyvena Lietuvoje. Tačiau nebuvo jokių garantijų, kad, pasiryžusios grįžti, paklius į Vilnių ir neteks klajoti Sibiro tremtinių keliais. Pirmuosius pokario gyvenimo Vokietijoje metus V. Daugirdaitė-Sruogienė paskyrė mokslo laipsniui gauti. Jos apsisprendimą pasilikti Bonoje su tvirtino ta aplinkybė, kad Bonoje stipendiją studijoms gavo dukra Dalia, o mieste likti gyventi galėjo tik tie, kurie buvo kaip nors susiję su universitetu. Dukra tapo studente, o motina ėmėsi filosofijos doktorantūros. Bonoje istorikė rašė referatus apie luomų susidarymą Lietuvoje ir Lietuvos ūkio istorijos klausimus, bet universitete nebuvo specialistų doktorantui iš Lietuvos istorijos įvertinti, reikėjo rinktis filosofinę temą. Taip atsirado disertacija „N. I. Danilevskis ir V. S. Solovjovas. Istorinių kultūros tipų teorijos tyrinėjimai“, kuri buvo įvertinta „cum laude[1]". 1948 m. V. Daugirdaitė-Sruogienė už ją gavo filosofijos mokslų daktarės laipsnį. „Geležinė uždanga" tarp TSRS ir kitų valstybių, prasidėjęs šaltasis karas neleido karo išskirtai šeimai normaliai susirašinėti. 1947 m. spalio 16 d. Vilniuje mirė B. Sruoga. V. Daugirdaitei-Sruogienei su dukra reikėjo apsispręsti dėl tolimesnių gyvenimo kelių ir ieškoti pragyvenimo būdų. 1949 m. rugsėjo mėnesį persikėlė gyventi į JAV.

Emigracija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

V. Daugirdaitė-Sruogienė pragyvenimui beveik dešimtį metų dirbo visokiausius darbus, kokius tik būdavo įmanoma gauti. Tik 1958 m. gavo iš dalies jos vertą darbą amerikiečių Auroros kolegijoje netoli Čikagos, kur iki 1970 m. dėstė kalbas ir istoriją Europos studijų profesorės titulu. Rengė naujus vadovėlio „Lietuvos istorija“ leidimus. 1950 m. ji buvo viena iš Čikagos Aukštesniosios lituanistinės mokyklos organizatorių, vėliau prisidėjo prie Aukštesniųjų pedagogikos lituanistinių kursų steigimo 1958 m. „The Lithuanian Institute of Education, Inc.“ pavadinimu ir pripažino aukštesniojo mokslo įstaiga. V. Daugirdaitė-Sruogienė visą gyvenimą išliko iš esmės demokratiškų pažiūrų asmenybė, teigianti laisvos pasaulėžiūros, nevaržomos dogmų, ir nestereotipinio mąstymo žmogų, ir sunkiausiose gyvenimo situacijose išlaikantį savarankiškas pozicijas. Daugiau kaip 30 straipsnių parašė į to meto išeivių periodiką. Savo straipsniais ji skelbė istorijos mokslo žinias ir kartu išaiškino naujų dalykų: „Liublino unija“, „Žymiausios kunigaikščių Radvilų moterys“, „Seniausi Lietuvos moterų atvaizdai“, „Lietuvos Didžioji Kunigaikštienė Elena 1476–1513“ ir kt. Daug rašė išeivijos kultūrinio gyvenimo klausimais. Spaudai parengė leidinį „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose“. Bostone išleistos Lietuvių enciklopedijos istorijos skyriaus redaktorė. „Jei galėčiau gimti iš naujo, turėčiau vieną troškimą – vėlei pradėti Lietuvos istorijos studijas" – 1983 m. rašė V. Daugirdaitė-Sruogienė, tuo metu jau atlikusi nemažai darbų istorijos srityje.

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būgiuose 1924 m. kovo 22 d. Vanda Daugirdaitė ištekėjo už rašytojo Balio Sruogos, 1925 m. gimė dukra Dalia Sruogaitė. V. Daugirdaitė-Sruogienė mirė 1997 m. vasario 10 dieną emigracijoje Čikagoje, 1998 m. palaidota Vilniuje Rasų kapinėse.

Kūrybinis palikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos istorija. – Kaunas,1935 m. (7 papildyti leidimai).
  • Lietuvos istorijos vaizdai ir raštai. – Kaunas, 1939 m.
  • Lietuvos istorija: Lietuva amžių sūkuryje. – Chicago, III., 1956 m.
  • Lietuvos kultūros istorijos bruožai. – Chicago, III., 1962 m.
  • Balys Sruoga mūsų atsiminimuose. – Chicago, III., 1974 m.
  • Lietuvos Steigiamasis Seimas. – New York, 1975 m.
  • Aušros gadynės dukra Eglė. Liudvika Malinauskaitė-Šliūpienė. – Chicago, III., 1985 m.

Pastabos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. cum laude – su pagyrimu [išlaikyti aukštojoje mokykloje egzaminai].

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vanda Daugirdaitė Sruogienė, Lietuvos istorija; „Vyturys“, Vilnius, 1990 m. ISBN 5-7900-0637-X. Pabaigos žodis, Vanda Daugirdaitė Sruogienė ir jos „Lietuvos istorija“, Ingė Lukšaitė 1990 m.