Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Kitos reikšmės – Švč. Mergelės Marijos bažnyčia.

Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Bažnyčia 2007 m.
Arkivyskupija	Kauno
Dekanatas	Kauno I
Savivaldybė	Kauno miesto savivaldybė
Gyvenvietė	Kaunas
Adresas	Aleksoto g. 3
Statybinė medžiaga	mūras
Pastatyta	apie 1400 m.
Stilius	gotika
Aptarnauja	rekt. Arvydas Kasčiukaitis (2025)

Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (arba Vytauto Didžiojo bažnyčia) – seniausia bažnyčia Kauno mieste, vienintelė Lietuvoje gotikos stiliaus bažnyčia, turinti kryžiaus pavidalo planą. Tokia pastato kompozicija neturi analogų nei LDK, nei gretimų šalių teritorijoje. Stovi Senamiestyje, dešiniajame Nemuno krante, 1 km aukščiau Nemuno ir Neries santakos, prie Vytauto Didžiojo tilto. Rektoratinė, parapijos neturi. Kultūros paveldo objektas Nr. 825.

Vaizdas nuo Aleksoto pusės

Istorija

Bažnyčia ir šalia jos buvęs Kauno senasis uostas

Bažnyčia naktį, žvelgiant nuo Nemuno kairiojo kranto

Jėzuito istoriko Alberto Vijūko-Kojelavičiaus teigimu, Ldk Vytautas Didysis 1399 m. mūšyje su totoriais prie Vorsklos buvo sumuštas ir vos nenuskendo upėje. Išsigelbėjęs jis pažadėjo Mergelei Marijai atsidėkodamas pastatydinti bažnyčią ant upės kranto.

Bažnyčia pastatyta apie 1400 m., priklausė pranciškonams. Prie bažnyčios iki pat XX a. veikė Kauno senasis uostas. Pirmą kartą dokumentuose bažnyčia minima 1439 m. – tada čia leista laikyti pamaldas svetimtaučiams. Iš pradžių buvo sumūryta navų dalis ir presbiterija. Manoma, kad XV a. pab. pastatytas ir bokštas. 1600 m. dailininkas Tomašas Makovskis graviūroje bažnyčią vaizduoja su bokštu, kuris galbūt atsirado kaip orientyras Nemunu plaukiantiems laivams.

1655–1661 m. Švedijos ir Rusijos kariuomenės bažnyčią apiplėšė ir apgriovė. 1669 m. Minsko pilių prefekto Mykolo Jeronimo Ivanausko lėšomis atstatyta. XVIII a. pradžioje apgriauta, 1712 m. atnaujinta.

1812 m. prancūzmečiu imperatorius Napoleonas Bonapartas iš Vytauto bažnyčios padarė ginklų sandėlį. Prancūzai, pralaimėję karą ir bėgdami per Lietuvą, bažnyčią padegė, vienuolynas apiplėštas ir nuniokotas. 1819 m. bažnyčia suremontuota.

1831–1832 m. paversta Rusijos kariuomenės maisto sandėliu. 1845 m. uždaryta bažnyčia ir vienuolynas (jam priklausė 3 mūriniai dviaukščiai pastatai). Vienuolyno patalpose įsikūrė policijos nuovada ir kariuomenės įgulos kanceliarija. 1848 m. architektas N. Timofejevas parengė bažnyčios rekonstrukcijos projektą. 1850–1853 m. pertvarkyta į stačiatikių cerkvę (Nikolajevskij sviatogo Nikolaja Sobor). 1870 m. vienuolynas nugriautas, vietoj jo pastatyta Valstybinė miesto ligoninė.

1871–1872 m. bažnyčia remontuota: vidus įrengtas rytietišku būdu, pastatytos 7 krosnys, buvusi plytų asla pakeista terakotine, įstatyti dvigubi langai, iš lauko plytos nudažytos raudonai, o siūlės tarp jų – baltai. Pakeltas bokštas, pakabinti keturi varpai, bažnyčia apdengta skarda, šventorius aptvertas mūrine tvora ir padaryti „Karališki vartai“.

Nuo 1899 m. cerkvė neveikė. 1903 m. perduota dragūnų pulkui (1905 m. remontuota). Per Pirmąjį pasaulinį karą nuplėšta dalis stogo, išdaužyti langų stiklai. Vokiečiai bažnyčią pavertė bulvių sandėliu.

Bažnyčia 1995 metų Lietuvos pašto ženkle

1919 m. balandžio 18 d. lietuvių valdžios Žemės ūkio ir valstybės finansų ministerija Vytauto bažnyčią pervedė Žemaičių vyskupo žinion. 1920 m. rugpjūčio 15 d. bažnyčią pašventino prelatas Adomas Dambrauskas-Jakštas. Nuo 1930 m. (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto jubiliejinių metų) vadinama Vytauto vardu. 1933–1934 m. bažnyčia atnaujinta. 1933 m. įrengtas oro šildymas. 1938 m. įstatyti dailininko Vytauto Bičiūno vitražai, atnaujintas tinkas, perdengtas stogas.

1946 m. bažnyčia nukentėjo per Nemuno potvynį. 1970 m. pradėta remontuoti, nuo 1978 m. iš dalies restauruota. 1982 m. pagal XVII a. pradžios T. Makovskio graviūrą atstatyta 27,9 m aukščio bokšto smailė, 1982–1984 m. restauruoti žvaigždiniai skliautai, nuvalytas fasadų tinkas (vadovė architektė Stefanija Čerškutė). 1990 m. restauruoti bažnyčios fasadai, interjerai, 1991 m. bažnyčios viduje pastatyta Vytauto Didžiojo skulptūra (skulptorius Gediminas Jokūbonis).

Rektoriai

Pirmuoju rektoriumi paskirtas Kauno įgulos kapelionas Bronius Bumša, nuo 1920 m. kovo 31 d. – kunigas ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Jis bažnyčią suremontavo, sutvarkė išorinę pusę, o pakviestieji dailininkai Paulius Galaunė (1919–1934 m. vadovavo bažnyčios įrengimui), Petras Kalpokas ir Alfonsas Janulis papuošė bažnyčios vidų. 1933 m. Juozas Tumas-Vaižgantas palaidotas kairiojoje navoje. Ypač dideli šventovės tyrimo, restauravimo ir tvarkymo darbai atlikti 1979–1989 m., kai bažnyčios rektoriumi dirbo kunigas Liudvikas Čechavičius. 1989–1992 m. bažnyčioje trejus metus dirbo kunigas Ričardas Mikutavičius.

Architektūra

Bažnyčios vidus

Bažnyčia halinė, trinavė. Rytiniame gale yra žemesnė presbiterija su trisiene apside, vakariniame – aukštas bokštas. Autentiški gotikiniai skliautai išlikę presbiterijoje, pietinėje koplyčioje ir zakristijoje.

Bažnyčios sienos labai storos: navų dalies – 1,6 m, presbiterijos ir koplyčių – 1,3 m. Sienų mūras kiautinis: vidus suklotas iš lauko akmenų, o paviršiai (apdaras) – iš plytų. Taikytas gotikinis plytų rišimas – pakaitomis dėtos ilgainės ir trumpainės plytos. Visuose fasaduose iš perdegtų juodos spalvos plytų sudėlioti kryželių, rombų raštai, o šiauriniame – dideli kryžiai (pranciškonų konventualų vienuolijos ženklas).

Matavimo skalė

Matavimo skalė ant bažnyčios

Krantinėje ties Vytauto bažnyčia buvo įrengta prieplauka, čia švartavosi burlaiviai, vėliau – garlaiviai. Į kitus miestus gabentos prekės, vykta į apžvalgines keliones.

1877 m. sausio 13 d. šalia bažnyčios įsteigta Nemuno vandens lygio matavimo stotis, leisdavusi matuoti vandens lygį Nemuno potvynių metu. 1915 m. rugpjūčio 16 d., prasidėjus I pasauliniam karui, stebėjimai nutraukti. 1916 m. sausio 1 d. vokiečiai atnaujino stebėjimus. Nuo 1919 m. kovo 31 m. stebėjimus tęsė Kauno vandens kelių rajonas.

Stoties matuoklė sumontuota prie granito sienos, nulio altitudė – 20,8 m virš jūros lygio.

Literatūra

• Jonas Puzinas. Iš Kauno bažnyčių istorijos // Savivaldybė, 1928 m., Nr. 11, 10-13 psl. [1]
• Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia: istorija, dailė, architektūra / Laima Šinkūnaitė, Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. – Kaunas: Kauno arkivyskupijos muziejus, 2005. – 38 p.: iliustr. – ISBN 9955-9608-2-5

Šaltiniai

• Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas. „Lietuvos katalikų bažnyčios“ (žinynas). – Vilnius, „Pradai“, 1993. ISBN 9986-405-05-X // psl. 131–132

Nuorodos

• Oficiali svetainė
  • Vytauto Didžiojo bažnyčios internetinis puslapis Archyvuota kopija 2016-03-03 iš Wayback Machine projekto.
• Arkivyskupijos informacija
• Apie Vytauto bažnyčią Archyvuota kopija 2006-09-09 iš Wayback Machine projekto.
• Vytauto bažnyčios vitražai Archyvuota kopija 2006-07-19 iš Wayback Machine projekto.
• Knyga apie Vytauto bažnyčią Archyvuota kopija 2007-05-17 iš Wayback Machine projekto.
• Vytauto bažnyčia