Medvėgalio gynyba

Koordinatės: 55°37′44″ š. pl. 22°23′19.4″ r. ilg. / 55.62889°š. pl. 22.388722°r. ilg. / 55.62889; 22.388722
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

55°37′44″ š. pl. 22°23′19.4″ r. ilg. / 55.62889°š. pl. 22.388722°r. ilg. / 55.62889; 22.388722

Medvėgalio gynyba

Medvėgalis
Data 1329 m. vasario mėn.
Vieta Medvėgalis (Šilalės rajonas)
Rezultatas Vokiečių ordino pergalė
Konflikto šalys
Medvėgalio pilies įgula Vokiečių ordinas
Vadovai ir kariniai vadai
? Vokiečių ordino didysis magistras
Čekijos karalius
Pajėgos
6 000 18 000
Nuostoliai
nežinoma nežinoma

Medvėgalio gynybaMedvėgalio pilies įgulos 1329 m. vasario mėn. vykdyta gynyba prieš jungtinės Kryžiuočių ordino ir Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio kariuomenės agresiją prieš Medvėgalio pilį. Po atkaklių mūšių įveikta 6000 pilies gynėjų kariuomenė, nuniokotas kraštas. Viso žinoma apie 20 Ordino žygių prieš Medvėgalį.

Medvėgalio pilis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Medvėgalio planas

Medvėgalio piliakalnis yra Šilalės rajone, 7 km į šiaurės vakarus nuo Kaltinėnų. XIV a. Žemaitijos arealo centrinė dalis buvo itin svarbi viso krašto gynybai. Medvėgalis buvo vienas svarbiausių Žemaitijos gynybos taškų kariaujant su Ordinu. Medvėgalio pilis (castrum Medewagilin) rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1316 m. Ji Žemaitijos vidurio medinių pilių sistemoje buvo viena tvirčiausių, įrengta ant aukšto piliakalnio su ovalia aikštele, galuose apsaugota pylimais ir gynybiniais grioviais. Į pietus nuo piliakalnio pašlaitės driekėsi apie 2 ha papilys. Gintis nuo priešų padėjo sunkiai įžengiamos apylinkių vietos. Kalno papėdėje, šiaurės pusėje esančioje pelkėje, 1959 m. nustatant kraštovaizdžio istoriniam draustiniui ribas, identifikuotas po velėna akmenimis išgrįstas vingiuotas kelias. Šis kelias turėjo priešus klaidinančias kūlgrindas ir medgrindas.[1] Medvėgalio piliakalnio papėdėje esančiuose pelkėtuose slėniuose rastos kūlgrindos – sudėtinė pilies gynybinių įrenginių dalis. Manoma, kad Sietuvos kūlgrinda – viena slapto kelio, jungusio Medvėgalio, Paršpilio ir Šiuraičių pilių įgulas, atkarpų.

Medvėgalio puolimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po pergalingo 1320 m. Medininkų mūšio Lietuva sustiprėjo tarptautinėje arenoje. Tačiau po tam tikros pertraukos, 1328 m. atsinaujino Vokiečių ordino kariniai žygiai į Lietuvą, o 1329 m. vėl buvo puolama Medvėgalio pilis. Minėtųjų 1329 m. žiemą Ordinas metė į Lietuvą dideles pajėgas. Į Lietuvą patraukė kryžiuočių 18 000 karių, neskaitant pėstijos. Puolime dalyvavo Čekijos karalius, Silezijos kunigaikštis, Vokietijos bei Anglijos grafai bei kilmingieji. Medvėgalio pilį kryžiuočiai apsupo vasario 1 d. Medvėgalio gynėjai sutiko krikštytis, kad atsikratytų agresoriaus, bet vėliau kryžiuočiams pasitraukus tuoj atsimetė nuo krikščionybės. Tuo metu teutonai kartu su Čekijos karaliumi Jonu užgrobė Medvėgalio pilį ir paėmė belaisvius. Kronikininkas Vygandas Marburgietis mini, kad magistras norėjęs „juos išgalabyti“, tačiau karalius Jonas belaisvius išgelbėjo ir pakrikštijo. Nors lietuviai pasižadėjo laikytis katalikų tikėjimo, bet po kelių mėnesių vėl grįžo prie pagonybės.

Medvėgalio gynybos atminimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis anksčiau buvo gausiai apaugęs medžiais ir krūmais, neuvo matyti jo ypatingos laiptuotos struktūros, kokią turi daugelis gynybinių kalvų. Istorinė vieta buvo išvalyta ir atidengta 2006 m. žiemą.[2] 2011 m. vasarą Medvėgalis buvo įspūdingai įrėmintas atnaujintais laiptais, o viršūnėje aplink ugniakurą ratu išdėliota didžiulių riedulių grandinė. Ant kiekvieno jų iškaltos aplinkinių kelių schemos ir nurodyti atstumai iki gretimų kalvų – piliakalnių, alkakalnių ir kitų saugomų istorinių ir gamtos paminklų.[3] Juos galima aplankyti keliaujant pažintiniais takais ir pažymėtais maršrutais.

Apie karžygišką Medvėgalio praeitį savo veikaluose rašė: Simonas Daukantas, Liudvikas Adomas Jucevičius, Dionizas Poška, Motiejus Valančius, Antanas Vienuolis, jam savo eiles skyrė Maironis.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]