Lisabonos protokolas
Šis straipsnis apie SSRS teisių perėmimo susitarimą (1992). Apie ES sutartį (2007) skaitykite straipsnyje Lisabonos sutartis.
| Lisabonos protokolas | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: START I | |||||||||
| |||||||||
| Susitariančios pusės | |||||||||
 Baltarusija Kazachstanas Rusija Ukraina Jungtinės Amerikos Valstijos
|
|||||||||
Lisabonos protokolas – strateginės branduolinės ginkluotės mažinimo sutarties START I priedas, numatantis teisines SSRS žlugimo pasekmes. Keturios posovietinės šalys pripažintos SSRS teisių paveldėtojomis, prisiimančiomis Sovietų Sąjungos įsipareigojimus pagal START I sutartį. Protokolas pasirašytas Lisabonoje 1992 m. gegužės 23 d., dalyvaujant Baltarusijai, Kazachstanui, Rusijai, Ukrainai ir JAV.[1][2]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kai Sovietų Sąjunga iširo 1991 m. gruodžio 26 d., Rusijos atstovas 1991 m. gruodžio 25 d. jau buvo užėmęs buvusią Sovietų Sąjungos vietą Jungtinių Tautų būstinėje.[3] Viena iš problemų buvo jos branduolinių ginklų likimas. Dauguma jų buvo likę Rusijos teritorijoje, kita dalis – Baltarusijos, Ukrainos ir Kazachstano teritorijose. 1991 m. liepą Sovietų Sąjunga pasirašė START I branduolinio nusiginklavimo sutartį.
Protokolas Lisabonoje buvo pasirašytas vykstant buvusios Sovietų Sąjungos reorganizacijai į Nepriklausomų Valstybių Sandraugą (NVS) ir kuriant NVS jungtines ginkluotąsias pajėgas po Alma Atos deklaracijos pasirašymo 1991 m. pabaigoje. Pagal Lisabonos susitarimus START-1 sutartis įsigaliojo po to, kai ją ratifikavo visos Lisabonos protokolą pasirašiusios šalys.
Protokolo pasirašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dokumentas sudarytas penkiais egzemplioriais baltarusių, anglų, kazachų, rusų ir ukrainiečių kalbomis. Visi tekstai vienodai autentiški. Parašus padėjo šalių užsienio reikalų ministrai ir JAV valstybės sekretorius:
- Baltarusijai: Piotras Kravčenka
- Kazachstanui: Tolegenas Žukejevas
- Rusijai: Andrejus Kozyrevas
- Ukrainai: Anatolijus Zlenka
- JAV: Džeimsas Beikeris
Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- С. П. Галака. Лісабонський протокол 1992 // Українська дипломатична енциклопедія: У 2-х т. /Редкол.: Л. В. Губерський (голова) та ін. — К: Знання України, 2004 — Т.1 — 760с. ISBN 966-316-039-X
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lisbon Protocol (U.S. State Department)
- ↑ „The Lisbon Protocol At a Glance“ (Fact Sheets & Briefs leid.). Arms Control Association.
- ↑ „Soviet U.N. Seat Taken by Russia“. New York Times. 1991-12-25. p. 6. Nuoroda tikrinta 2020-12-02.