Nicos sutartis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Nicos sutartis2001 m. vasario 26 d. Nicoje Europos Tarybos valstybių narių įgaliotųjų atstovų pasirašyta sutartis, kuri numatė reformas, turinčias padėti Europos Sąjungai geriau funkcionuoti po plėtros. Sutartis įsigaliojo 2003 m. vasario 1 d. Nicos sutartimi paskelbta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija.

Sutarties sąlygos[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 2000 m. Europos Sąjungos vadovų taryba tarėsi dėl Mastrichto sutarties, Europos Bendrijos steigimo sutarčių ir kai kurių su jomis susijusių teisės aktų pataisų. Naująja – Nicos sutartimi – buvo priimti instituciniai ir kiti pertvarkymai, turėję įsigalioti po 2004 m. ir 2007 m. Europos Sąjungos plėtros etapų.

Sutarties instituciniai pertvarkymai buvo apibrėžti specialiame Protokole dėl ES plėtros, kuriuo, atitinkamai, buvo panaikintas Amsterdamo sutarties protokolas. Pagal Nicos sutartį, ES išsiplėtus iki 27 (o vėliau ir iki 29) valstybių narių, kvalifikuotą balsų daugumą ES Taryboje turėjo sudaryti 258 balsai iš 345. Sutartis įtvirtino nuostatą, kad kuriai nors valstybei prašant būtų skaičiuojama, keliems procentams ES gyventojų atstovauja už sprendimą balsuojančios ES valstybės. Sprendimas būtų priimamas, jei už jį balsuoja valstybės, atstovaujančios ne mažiau kaip 62 procentus visų ES gyventojų. Tuo tarpu kitą sprendimus blokuoti, remiantis Nicos sutartimi, galėtų sudaryti valstybių koalicija, turinti 91 balsą. Tai – vadinamasis dvigubos daugumos principas.

Sutartimi išplėstas sprendimų priėmimas kvalifikuota balsų dauguma Europos Taryboje, taip pat daugiau sričių taikoma bendro sprendimo procedūra. Numatyta, kad daliai Europos Tarybos sprendimų kvalifikuotos daugumos ar bendro sprendimo procedūros bus pradėti taikyti vėliau arba priėmums papildomus teisės aktus. Europos Sąjungos valstybės narės išlaiko veto teisę konstitucinės raidos, socialinės apsaugos, biudžeto politikos, valstybės sienų apsaugos, sveikatos ir švietimo politikos klausimais.

Nicos sutartimi pakeista Europos Komisijos pirmininko skyrimo tvarka – jis skiriamas Europos Tarybos susitikime kvalifikuota balsų dauguma, bei sustiprintos Pirmininko galios, suteikiant jam teisę nustatyti Europos Komisijos struktūrą, skirti savo pavaduotojus, keisti Komisijos narių pareigų pasiskirstymą.

Sutartimi nustatytas naujas Europos Parlamento narių skaičius bei pakeistas parlamento valstybių narių skaičius jo komitetuose.

Nicos sutartimi taip pat buvo reformuota Europos Teisingumo Teismo veikla, išplečiant jo galimybes savarankiškai spręsti procedūrinius veiklos klausimus, sudaryti teisėjų kolegijas, nagrinėti tam tikrų sričių bylas, padidintas Teismo nepriklausomumas.

Sutartimi numatytos specialios nuostatos dėl tvirtesnio bendradarbiavimo užsienio politikos, teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Sutartimi pripažinta galimybė suspenduoti tam tikras narystės teises, jei iškiltų rimtų pažeidimų pavojus. Siūlymus dėl tokių priemonių gali inicijuoti trečdalis Europos Sąjungos valstybių narių, Europos Parlamentas arba Europos Komisija. Kovai su sunkiais organizuotais nusikaltimais ir terorizmu įsteigta Europos Sąjungos teisinio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose institucija Eurojustas.[1]

Pasirašyta
Įsigaliojo
Dokumentas
1948
1948
Briuselio sutartis
1951
1952
Paryžiaus sutartis
1954
1955
Pakeista Briuselio sutartis
1957
1958
Romos sutartys
1965
1967
Sujungimo sutartis – Briuselio sutartis
1975
N/A
Europos Vadovų Tarybos išvados
1985
1985
Šengeno sutartis
1986
1987
Suvestinis Europos aktas
1992
1993
Mastrichto sutartis
1997
1999
Amsterdamo sutartis
2001
2003
Nicos sutartis
2007
2009
Lisabonos sutartis
                         
Europos Sąjungos ramsčiai  
Europos Bendrijos  
Europos atominės energetikos bendrija (EURATOM)
Europos anglių ir plieno bendrija Sutartis baigė galioti 2002 m. Europos Sąjunga (ES)
    Europos ekonominė bendrija
        Šengeno taisyklės   Europos Bendrija (EB)
    TREVI Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse  
  Policijos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose
          Europos politinis bendradarbiavimas Bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP)
Nekonsoliduoti organai Vakarų Europos Sąjunga (VES)    
Sutartis nutraukta 2011 m.  
                         

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Gediminas Vitkus. Nicos sutartis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 374-375 psl.