Liepojos–Romnų geležinkelis
| Geležinkelis Liepoja–Romnai | |
 | |
| Vieta | |
|---|---|
| Miestai | Liepoja – Mažeikiai – Vilnius – Minskas – Romnai |
| Pagrindinė informacija | |
| Tipas | Tarpvalstybinis |
| Atidarymas | 1871 m. |
| Techninė informacija | |
| Vėžė | 1520 mm vėžė |
Liepojos-Romnų geležinkelis – geležinkelio bendrovė, eksploatavusi liniją tarp Romnų (Sumų sritis, kairiakrantė Ukraina) ir beveik neužšąlančio Liepojos uosto (Latvija), nutiestą 1871–1873 m.[1] Šiuo metu naudojamas tik ruožas Venta-Mažeikiai-Vilnius-Minskas-Bachmačas-Romnai. Liepojos-Ventos atkarpa XXI amžiaus pradžioje uždaryta ir dalinai nuardyta Latvijos teritorijoje. Radviliškyje atsišakoja veikianti atšaka į Daugpilį (Gryvą).
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Koncesija keliui tiesti išduota 1856 m. Rusijos geležinkelio vyriausiajai bendrovei (Главное общество российских железных дорог), tačiau ji nesurinko pakankamo įstatinio kapitalo. Tada koncesiją gavo Liepojos-Romnų geležinkelio bendrovė, įsteigta verslininkų, kurie siekė pradėti eksportuoti Ukrainos javus. Bendrovei vadovavo inžinierius baronas Karlas fon Mekas (1821–1876 m.) Projektavimas pradėtas 1869 m. Pagal vyriausybės paruoštą ir 1871 m. gruodžio 15 d. patvirtintą geležinkelio projektą naujasis kelias turėjo nusitęsti per Kuršo, Kauno, Vilniaus, Minsko, Mogiliovo, Černigovo ir Poltavos gubernijas.
1871–1877 metai kelias priklausė Liepojos ir Lentvario-Romnų geležinkeliams, o 1877–1891 metais- jau Liepojos- Romnų geležinkeliui, vėliau buvo perduotas Susisiekimo ministerijai su valdyba Minske.
Prie Lentvario pradėjus ruoštis statybai ir susipažinus su nelengvomis geležinkelio prieigomis prieita išvados, jog kelią tiesti reikia pradėti nuo atkarpos Vilnius-Švenčionėliai. Lentvario-Romnų geležinkelio bendrovė čia pastatė Naujosios Vilnios ir Kenos stotis, kelias geležinkelių pralankas bei Naujosios Vilnios garvežių depą.[2]
Kitos vietovės, per kurias buvo tiesiamas Liepojos-Romnų geležinkelis, neturi didelių reljefo aukščio svyravimų, todėl statyba nebuvo sudėtinga. Statybos kainą sukėlė tik tiltai per Berezinos, Sožo, Dniepro ir Dysnos upes, taip pat pasitaikiusios pelkės. 72 varstai trasos ėjo geležinkelio bendrovės Peterburgo-Varšuvos geležinkelis linija, todėl judėjimas šia atkarpa buvo ribotas iki 1891 m. gegužės 1 d., kai 1191 varstų geležinkelis parduotas valstybei.[3]
Geležinkelio stotys buvo išdėstomos kas 22 varstus, neatsižvelgiant į Lietuvos ekonomines ir geografines sąlygas. Taip Kuršėnų, Viekšnių ir kt. geležinkelio stotys atsidūrė toli nuo gyventojų ir menkai tepaveikė miestelių gyvenimą.
Kelio atkarpos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Liepoja–Kaišiadorys (295 varstai), eksploatacijos pradžia 1871 m. rugsėjo 4 d.;
- Naujoji Vilnia–Bachmačas–Romnai (711 varstų), eksploatacijos pradžia:
- Naujoji Vilnia–Gomelis 1873 m. lapkričio 1 d.;
- Gomelis–Romnai 1874 m. liepos 25 d.;
- Kalkuonės geležinkelio stotis (ties Daugpiliu)–Radviliškis (187 varstai), eksploatacijos pradžia 1873 m. lapkričio 1 d.
- Osipovičiai–Urečė, eksploatacijos pradžia 1901 m.
1913 metais geležinkelio ilgis siekė 1344 varstus, tarp jų 183 varstai dviejų bėgių kelias.
Kalkuonės geležinkelio stotyje, Kaišiadoryse ir Naujojoje Vilnioje – šis Liepojos–Romnų geležinkelis kirtosi su Peterburgo-Varšuvos, Mažeikiuose – su Mintaujos, Minske – su Maskvos-Bresto, Bachmače – su Kijevo-Voronežo, Romnuose – su Charkovo-Nikolajevo geležinkeliais.
Eksploatavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Keliu buvo eksportuojami javai iš Rusijos pietinių gubernijų per Liepojos uostą į Europos ir kt. pasaulio šalis. Geležinkeliu šiek tiek buvo pervežamos ir kitos Rusijos eksportinės prekės: avižos, kanapių sėklos ir kt.
Liepojos-Romnų geležinkelis savo sudėtyje turėjo 428 garvežius, 11 530 prekinių ir 405 keleivinius vagonus. Veikė 11 mokyklų, 7 profesinės mokyklos ir susisiekimo tarnybos agentų kursai. Liepojoje, Minske ir Gomelyje veikė geležinkelio dirbtuvės.
1891 m. geležinkeliu pervežta 795 541 pūdų skubių krovinių, 126 722 973 pūdų lėtuoju greičiu ir 1 348 309 keleiviai. Už skubių krovinių pervežimą gauta 129 042 rb., už lėtųjų krovinių pervežimą – 9 012 796 rb., už keleivių pervežimą gauti 1 281 144 rubliai. Kroviniai vežti vidutiniškai 345 varstus, keleiviai – 80 varstų. 1891 m. geležinkelio bendrosios pajamos siekė 11 679 456 rb., grynosios pajamos – 5 469 815 rb. arba 4593 rb. vienam varstui, o išlaidos 140 rb. vienam varstui. Bendrovės kapitalas siekė 58 847 988 rb. grynųjų ir 4 735 363 kreditinių rublių.[4]
Šiuo metu Lietuvoje eksploatuojami šio geležinkelio ruožai Lietuvoje: Kaišiadorys - Venta ir 2,5 km ruožas iki atšakos į naftos perdirbimo gamyklą "Orlen Lietuva" bei Naujoji Vilnia - Kena - valstybės siena.
Reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- suintensyvino Lietuvos ekonomikos vystymąsi;
- suteikė darbo vietos gyventojams statant ir eksploatuojant kelią;
- pagerino Lietuvos žemės ūkio produkcijos eksporto sąlygas;
- padidino Lietuvos integraciją į Rusijos imperiją;
- Liepojoje prasidėjo ekonominis pakėlimas, į šį uostamiesti dirbti išvažiavo tūstančiai lietuvių;
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Ventos regioninis parkas - Istorinės datos“. ventosparkas.lt. Suarchyvuotas originalas 2015-10-29. Nuoroda tikrinta 2016-03-03.
- ↑ [https://web.archive.org/web/20160306044447/http://www.ngr.lt/index_demo1.php?i=57&kalba_l=LT&jjj= Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto. Siaurojo Lietuvos Geležinkelio Rėmėjų Sąjunga
- ↑ Liepojos -Romnų geležinkelis. Brokhauzo-Efrono enciklopedinis žodynas
- ↑ Brokhauzo-Efrono enciklopedinis žodynas.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Geležinkelio istorija Archyvuota kopija 2008-12-30 iš Wayback Machine projekto.
- Statybos istorija Archyvuota kopija 2013-08-11 iš Wayback Machine projekto.