Skitų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Skitų kalba
KalbamaSkitija
Kalbančiųjų skaičius-
Vieta pagal kalbančiųjų skaičiųmirusi
Kilmėindoeuropiečių
0indoiranėnų (arijų)
00iranėnų
000rytų iranėnų
0000skitų
Rašto sistemos-
Kalbos kodai
ISO 639-3xsc

Skitų kalba – senovės iranėnų kalba ar kalbų grupė, vartota Eurazijos stepėse gyvenusių skitų. Kalba priklausė rytų iranėnų šakai, iš kurios išsirutuliojo dabartinės osetinų ir pamyriečių kalbos. Skitų tarmės buvo vartojamos plačioje Eurazijos stepių erdvėje nuo Vyslos ir Dunojaus vidurupio vakaruose iki Tarimo baseino rytuose. Atskiros skitų kiltys – sarmatai, sakai, masagetai, alanai, kimerai ir kt. galėjo turėti savitas kalbas arba tarmes.

Skitų kalba tiesiogiai iš esmės nepaliudyta.[1] Kai kurie skitų areale rasti nežinomi įrašai bandomi skaityti kaip skitiški (pvz., nežinomo rašto Isyko įrašas iš Kazachstano arba hetitų hieroglifų įrašas iš Sakezo Irane). Žinoma keletas istoriniuose šaltiniuose minimų skitiškų asmenvardžių (pvz., skitų karalius *Pṛθ-tavā), dievavardžių (Tabiti (<tap- „kaisti“), pasak Herodoto, yra Hestija, Papaios (<pat- „ganyti, saugoti“) = Dzeusas, Api (<āp- „vanduo, upė“) = Gėja, Goitosyros ar Oitosyros (plg. av. gaēθa- „gyvūnas“ + sūra- „turtingas“ = Apolonas, Argimpasa ar Artimpasa (plg. av. āθra- „ugnis“) = Afroditė Uranija, Thagimasadas = Poseidonas). Taip pat Herodotas bei Plinijus Vyresnysis pateikia kelias skitiškas etimologijas. Dabartinių kalbininkų skitiškais laikomi didžiųjų Rytų Europos upių pavadinimai (Dunojus, Donas, Dniepras, Dniestras < *dānu „upė, vanduo“, sen. Volgos pavadinimas < „drėgmė“), galimai – Obės pavadinimas (<āp- „vanduo, upė“).

Skitų kalba skiriama į dvi pagrindines šakas:

Skitų kalbai turėjo būti artimos Vidurinėje Azijoje vartotos sogdų ir chorezmiečių kalbos.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lubotsky, Alexander (2002). „Scythian elements in Old Iranian“ (PDF). 'Proceedings of the British Academy. The British Academy; azargoshnasp. 116: 189–202.
  2. Schmitt, Rüdiger (ed.), Compendium Linguarum Iranicarum, Reichert, 1989