Depresija (geologija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Depresija (lot. depressus – „žemas, esantis žemai“), tektoninė depresija – Žemės plutos įduba, kurioje susiklostė ar klostosi nuosėdos[1]

Depresijos geologinis tektoninis baseinas gali būti užpildytas dideliu kiekiu bet kokių nuosėdų, atsiradusių jau po tektoninių žemės plutos formavimosi procesų. Toks baseinas vadinamas nuosėdinis baseinas.

Depresija gali būti sukuriama vėjo erozijos dykumos smėlyje ar sausame dirvožemyje, ją gali suformuoti poledyninė lioso aplinka. Ledynams tirpstant taip pat gali susiformuoti duburys, kai ištirpsta dalis būsimos depresijos vietoje palikto ledo.

Tektoninės jėgos, skylant žemės plutai gali suformuoti ilgus ir gilius žemės plutos sprūdžius – riftus ir trumpesnius bei mažiau depresyvius grabenus. Grabenuose paprastai susiformuoja ežerai (Baikalo ežeras) arba upių slėniai (Reinas, Jordanas). Riftuose susiformuoja jūros (Negyvoji jūra, Raudonoji jūra). Šios depresijos vadinamos geomorfologinėmis depresijomis.

Viena iš geologinės depresijos formų yra meteoritų smūginiai krateriai, atsiradę stambių meteoritų kritimo vietose. Lietuvoje yra Veprių grabenas Šventosios žemupyje, susiformavęs smūginio kraterio vietoje.

Pasibaigus tektoniniams ar vulkaniniams procesams ir įgriūvant uolienų masei paprastai susiformuoja kalderos.

Ištirpus tirpioms uolienoms klinčiai, druskai, gipsas, atsiranda karstas ir susiformuoja smegduobės.

Subdukcijos zonose, kai viena litosferos plokštė pasislenka po kita litosferos plokšte gali susidaryti salų salų lankai, sudarydami dar vieną geologinės depresijos formą – okeaninį lovį. Tai gili depresija su stačiais šlaitais, besileidžianti į okeano dugną.

Depresiją savo svoriu gali sukelti per žemyninį apledėjimą ant ledyno susiformavęs uolienų sluoksnis. Sritis aplink ledyną taip pat gali būti nugriauta ledyno svorio – tai vadinama periferine depresija.

Taip pat depresiją gali sukelti upės vandens srovė ar jūros pakrantės srovės. Lietuvoje šis procesas stebimas Palangos paplūdimiuose.

Didžiausios depresijos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Negyvoji jūra (Izraelis/Palestina/Jordanija) – 418 m (kitais duomenimis nuo -396 m iki -411 m)
  2. Tiberijaus ežeras (Izraelis, Sirija) – 209 m
  3. Turfano įduba (Kinija) – 154 m
  4. Asalio ežeras (Džibutis) – 150 m
  5. Katara (Egiptas) – 133 m
  6. Karagijė (Kazachstanas) – 132 m
  7. Danakilių įduba (Eritrėja/Etiopija) – 125 m
  8. Karbono lagūna (Argentina) – 105 m
  9. Mirties slėnis (Kalifornija, JAV) – 86 m
  10. Sabča Tahas (Marokas) – 55 m
  11. Sabchat Guzadžilis (Libija) – 47 m
  12. Enrikilio ežeras (Dominika) – 46 m
  13. Šat Malghiris (Alžyras) – 40 m
  14. Kaspijos jūra (Rusija/Kazachstanas) – 28 m
  15. Šat al Gharsa (Tunisas) – 17 m
  16. Eirio ežeras (Australija) – 15 m
  17. Sūrioji lagūna (Meksika) – 10 m
  18. Zuidplaspolderis (Nyderlandai) – 7 m
  19. Lamefiordas (Danija) – 7 m
  20. Sabčat Ndagamša (Mauritanija) – 5 m
  21. Fensas (Didžioji Britanija) – 4 m
  22. Haširogata (Japonija) – 4 m
  23. Nojendorfas bei Vilsterio (Vokietija) – 3,5 m
  24. Rodano delta (Prancūzija) – 2 m
  25. Surinamo pakrantė – 2 m
  26. Vyslos Žuliavai (Lenkija) – 1,8 m
  27. Monciškė (Lietuva) – 0,8 m

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Visuotinė lietuvių enciklopedija, III t.