Čekijos kunigaikštystė
| České knížectví Čekijos kunigaikštystė | ||||
| Didžiosios Moravijos dalis (iki 895 m.) Šventosios Romos imperijos dalis (nuo 1002 m.) | ||||
| ||||
|
Herbas | ||||
 | ||||
| Sostinė | Praha | |||
| Kalbos | Čekų, vokiečių, lotynų | |||
| Valdymo forma | Monarchija | |||
| Čekijos kunigaikštis | ||||
| apie 870–889 | Borživojus I (pirmas) | |||
| 1197–1198 | Otokaras I (paskutinis) | |||
| Era | Viduramžiai | |||
Čekijos kunigaikštystė (ček. České knížectví), dar žinoma kaip Bohemijos kunigaikštystė (vok. Herzogtum Böhmen; lot. Ducatus Bohemiæ) – valstybė, dabartinės Čekijos teritorijoje, Šventosios Romos imperijos narys.
Senieji teritorijos gyventojai buvo keltų genčių sąjunga bojai, kurie, manoma, ir davė Bohemijos pavadinimą šiam regionui. Iš pradžių ji vadinta Boiohaemum. Jį mini ir Tacitas ir vėlesni autoriai[1]. Taip lotyniškoje ir vokiškoje terminologijoje iki mūsų dienų išliko senasis regiono pavadinimas. VI a. į teritoriją migravo slavai, ir Bohemijoje susiformavo viena jų genčių – čekai. Čekijos istoriografijoje tiek regionas, tiek iš jo kilusios valstybės vadinamos Čekija.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
VII a. vakarų slavų gentis Čekijos ir gretimose teritorijose konsolidavo Samo, kuris sukūrė trumpalaikę valstybę[2]. Apie 830 m. čia susikūrė Didžioji Moravija. Tačiau rytuose kilus madjarų grėsmei, ši didelė valstybė ėmė byrėti. Pasinaudojęs tuo čekų kunigaikštis Borživojus I pradėjo vienyti čekų žemes valstybės vakarinėse dalyse ir perkėlė savo rezidenciją į Prahos pilį.
Nors po jo mirties ~890 m. Moravija bandė susigrąžinti valdžią, Borživojaus sūnus Spitihnevas 895 m. prisiekė ištikimybę Rytų Frankų imperatoriui Arnulfui. Tokiu būdu jis užsitikrino frankų apsaugą prieš moravus ir madjarus, tačiau Čekija buvo įtraukta į vakarinės kaimynės įtaką. Kunigaikščiai Vratislavas I ir Venceslavas I sustiprino valdžią Čekijoje, bet turėjo mokėti duoklę Bavarijos ir Saksonijos kunigaikščiams.
929 m. Boleslovas I Žiaurusis nužudė savo brolį ir tapo kunigaikščiu. Jis sugebėjo nukariauti gretimas slavų žemes Moravijoje ir Silezijoje ir netgi pasiekė Krokuvą. Jis bandė sukilti prieš frankų karalių Otoną I, tačiau nesėkmingai. Kartu su frankais buvo priverstas kovoti prieš madjarus 955 m. Lechfeldo mūšyje, o už nuopelnus galutinai galėjo prisijungti Moravija[3].
1002 m. čekų kunigaikštis Vladivojus gavo teisę valdyti Čekijos kunigaikštystę iš imperatoriaus Henriko II, kuri formaliai pripažinta Šventosios Romos imperijos sudėtine dalimi. Iš karto po Vladivojaus mirties 1003 m. į Čekijos sostą sėdo Lenkijos Piastų dinastijos karalius Boleslovas I Narsusis. Tačiau kitais metais Jaromiras jį išvijo ir dar kartą sutvirtino ryšius su imperija. 1039 m. Bretislavas I užpuolė Lenkiją ir nusiaubė senąją sostinę Gniezną, dėl ko lenkai turėjo perkelti sostinę į Krokuvą. Taikos sutarčiai tarp lenkų ir čekų tarpininkavo imperatorius Henrikas III.
Už nuopelnus imperijai, du Čekijos kunigaikščiai gavo nepaveldimus karalių titulus. Pirmasis jų buvo Vratislvas II, kuris padėjo Henriko III žygiuose į Italiją. Antrasis buvo Vladislovas II, padėjęs imperatoriui Frydrichui Rudabarzdžiui.
Trečiuoju Čekijos karaliumi 1198 m. tapo Otokaras I, kuriam šį titulą pripažino Filipas Švabas, išrinktasis Šventosios Romos imperatoriumi, atsilygindamas už paramą kovoje su konkurentu Otonu IV. Nuo tada titulas tapo paveldimas, ir Čekija tapo karalyste.
Čekijos kunigaikščiai (Pšemislai)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Borživojus I (c.870–889)
- Spytihnevas I (895–915)
- Vratislavas I (915–921)
- Venceslavas I (921–935)
- Boleslovas I Žiaurusis (935–972)
- Boleslovas II (972–999)
- Boleslovas III Rudaplaukis (999–1002)
- Vladivojus (1002–1003)
- Boleslovas IV (1003–1004), Lenkijos karalius
- Jaromiras (1004–1012)
- Ulrichas (1012–1033)
- Jaromiras (1033–1034)
- Ulrichas (1034)
- Bretislavas I (1035–1055)
- Spytihnevas II (1055–1061)
- Vratislavas II (1061–1092)
- Konradas I (1092)
- Bretislavas II (1092–1100)
- Borživojus II (1101–1107)
- Svatoplukas (1107–1109)
- Vladislovas I (1109–1117)
- Borživojus II (1117–1120)
- Vladislovas I (1120–1125)
- Sobeslavas I (1125–1140)
- Vladislovas II (1140–1172)
- Frydrichas (1172–1173)
- Sobeslavas II (1173–1178)
- Frydrichas (1178–1189)
- Konradas II Otonas (1189–1191)
- Venceslavas II (1191–1192)
- Otokaras I (1192–1193)
- Henrikas Bretislavas (1193–1197)
- Vladislovas III Henrikas (1197)
- Otokaras I (1197–1198)
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Collis, John. The Celts: Origins, Myth and Inventions. Tempus Publishing, 2003.
- ↑ Curta, Florin (2001). The Making of the Slavs: History and Archaeology of the Lower Danube Region, c. 500–700. Cambridge: Cambridge University Press.
- ↑ Berend, Nora; Urbańczyk, Przemysław; Wiszewski, Przemysław (2013). Central Europe in the High Middle Ages: Bohemia, Hungary and Poland, c.900–c.1300. Cambridge: Cambridge University Press.
| |||||||||||||||||||||||||||||||||
