Napoleonas Bonapartas


Prancūzijos imperatorius
Valdė	1815 m. kovo 1 d. - 1815 m. birželio 22 d. (3 mėn.)
Pirmtakas	Liudvikas XVIII
Įpėdinis	Napoleonas II
Reino konfederacijos globėjas
Valdė	1806 m. liepos 12 d. - 1815 m. birželio 22 d. (8 metai)

Parašas

Napoleonas Bonapartas (pranc. Napoléon Bonaparte; pasivadinęs Napoleonu I; 1769 m. rugpjūčio 15 d. Ajačas, Korsika – 1821 m. gegužės 5 d. Šv. Elenos sala) – pirmasis Prancūzijos imperatorius (1804 m. gruodžio 2 d. – 1814 m. balandžio 6 d., taip pat 1815 m. kovo 1 d. – birželio 22 d.)^[1]. Antrasis Karolio Bonaparto ir Leticijos Ramolino sūnus Napoleonas Bonapartas buvo Pirmosios Prancūzijos respublikos revoliucinės armijos, vedlys generolas. Po 1799 m. Briumero 18-osios perversmo užėmė valdžią, lapkričio 11 d. paskirtas Pirmuoju Konsulu, 1802 m. – Konsulu iki gyvos galvos. 1804 m. gegužės 18 d. Senato paskelbtas Prancūzijos imperatoriumi. 1804 m. gruodžio 2 d. karūnuotas Paryžiaus Dievo Motinos katedroje.

Kaip kariuomenės vadas ir valstybės vadovas Napoleonas bandė sužlugdyti prieš Prancūziją ir jos Revoliuciją nukreiptas Didžiosios Britanijos nuo 1792 m. kurtas Europos monarchijų koalicijas. Sėkmingomis karinėmis kampanijomis jam pavyko išardyti pirmąsias keturias koalicijas ir sustiprinti Prancūzijos galią Europoje, kuri piką pasiekė 1807 m. sudarius Tilžės taiką.

Jis nuolat vykdė valstybines ir visuomenines reformas. Prancūzijos teritorija maksimaliai išplėsta 1812 m., ją sudarė 134 departamentai, o Roma, Hamburgas, Barselona ir Amsterdamas buvo Prancūzijos departamentų centrais. Nuo 1802 iki 1805 Napoleonas buvo Italijos respublikos prezidentu, o nuo 1805 iki 1814 m. Italijos karaliumi, taip pat Reino sąjungos protektoriumi (nuo 1806 m.). Jo pergalės leido Prancūzijai aneksuoti dideles teritorijas ir valdyti beveik visą kontinentinę Europą, skiriant Napoleono šeimos narius kitų monarchijų valdovais: Žozefas tapo Neapolio ir Ispanijos, Lui – Olandijos, Žeromas – Vestfalijos, Joachimas Muratas – Neapolio karaliais. Napoleonas Bonapartas sukūrė Varšuvos kunigaikštystę, formaliai neatkurdamas Lenkijos nepriklausomybės, taip pat laikinai savo įtakon perėmė nugalėtas Europos valstybes – Prūsijos karalystę ir Austrijos imperiją.

Napoleonas bandė stiprinti senojo režimo kurtą Prancūzijos užjūrio kolonijų sistemą, 1802 m. grąžino vergovę, tačiau nuo 1803 iki 1810 m. britai perėmė visų Prancūzijos kolonijų kontrolę. Nenugalėtoji Britanija kūrė ir finansavo prieš Prancūziją nukreiptas koalicijas ir galiausiai su sąjungininkais laimėjo lemiamus mūšius Ispanijoje (Vitorijos mūšis) ir Vokietijoje 1813 m. (Leipcigo mūšis).

Po pralaimėjimo Leipcigo mūšyje ir Paryžių užėmus priešininkams 1814 m. buvo privestas atsisakyti sosto ir ištremtas į Elbos salą, iš kurios 1815 m. pabėgo ir trumpam atgavo valdžią – šis laikotarpis dar žinomas Šimto Dienų laikotarpiu. Vėliau buvo galutinai nugalėtas Vaterlo mūšyje 1815 m. kovo 18 d. ir ištremtas į Šv. Elenos salą, kur 1821 m. ir mirė.

Yra ir nuomonių, kad Napoleonas buvo nunuodytas arsenu, nes rasta didelės arseno dozės išlikusiuose plaukų mėginiuose, bet naujesni tyrimai atmeta šią versiją. Asmeninis Napoleono gydytojas mirties liudijime įrašė, kad Napoleonas mirė nuo skrandžio vėžio, tai patvirtina ir naujausi tyrimai.^[2]

Napoleonas taip pat garsėjo kaip puikus šachmatininkas,^[3] jo vardu pavadintas Napoleono debiutas.

Jaunystė

Napoleonas Bonapartas kilo iš smulkių Italijos bajorų Bonapartų giminės. Gimė Korsikoje, tuomet priklausiusioje Genujos respublikai, gausioje advokato šeimoje. Mokėsi Ajačo mokykloje. Nuo 1779 m. iki 1784 m. mokėsi Brienne-le-Château karo mokykloje, o nuo 1784 m. buvo priimtas, ir iki 1785 m. mokėsi Paryžiaus karališkoje karo mokykloje. Labiausiai domėjosi matematika, geografija, istorija, karo mokslais. Besimokydamas, skaitė labai daug knygų, kartu, dėl kilmės ir socialinio statuso, jautėsi vienišas tarp bendramokslių. 1785 m. anksčiau laiko baigęs mokyklą, gavo leitenanto laipsnį, Valanse pradėjo karo tarnybą artilerijos pulke. Dėl netikėtos tėvo mirties rūpinosi be maitintojo likusia šeima, pats gyveno labai skurdžiai. Pradėjo domėtis politika, ypač Ž. Ž. Ruso veikalais. Prancūzijos revoliucijos metu tarnavo Korsikoje. Palaikė revoliucionierių jakobinų frakciją, kurie pavedė jam vadovauti savanorių batalionui.

Tulono apgultis

1793 m. Napoleono šeima persikėlė gyventi į Tuloną. Jau tuo metu Tulonas buvo svarbiausia Prancūzijos karine jūrų baze. 1793 m. gegužę Tulone sukilo rojalistai, prieš kuriuos respublikonai metė generolo J. F. Carteaux vadovaujamą kariuomenę. Rojalistai, matydami, jog neatsilaikys, į pagalbą pasikvietė D. Britanijos, Ispanijos ir kitų šalių kariuomenes, vadovaujamas britų admirolo S. Hood. Britai užėmė visus Tulono fortus ir uosto reide stovėjusius laivus. Pirmajame respublikonų ir Tuloną užėmusių jungtinių pajėgų mūšyje, žuvo respublikonų artilerijos vadas, kurį šiose pareigose pakeitė kapitonas Napoleonas Bonapartas. Jis parengė planą užimti Tulono Balaguier ir l’Eguillette fortus, kuriuos kontroliuodamos, respublikonų pajėgos, būtų galėjusios neleisti rojalistams papildyti Tulono atsargomis iš jūros. 1793 m. gruodžio 17 d. naktį respublikonai šturmu užėmė Malbousquet, o, netrukus, ir l’Eguillette fortą. Britai nedelsdami išvedė savuosius karo laivus iš Tulono reido. Tuo pat metu, jie sudegino 9 Prancūzijos karo laivus, o dar 12 prancūzų laivų išplaukė iš uosto kartu su britų laivynu. Respublikonai spėjo išgelbėti tik 25 laivus, tačiau gruodžio 19 d. užėmė visą Tuloną. Už miesto paėmimą Napoleonas Bonapartas 1794 m. sausį buvo pakeltas į brigados generolus.

Iškilimas

Po Tulono paėmimo, Napoleonas buvo paskirtas Prancūzijos Viduržemio jūros pakrantės prie Marselio fortifikacijos inspektoriumi. Jis pasiūlė karo planą prieš Sardinijos karalystę. Tai buvo Prancūzijos kampanijos su Pirmąja antiprancūziškąja koalicija dalis. Jos metu, Prancūzijos kariuomenė 1794 m. balandžio 24-28 d. laimėjo Saorgio mūšį prieš jungtines Sardinijos karalystės ir Habsburgų pajėgas. Po 1794 m. liepos 27 d. įvykusio Termidoro perversmo, Napoleonas buvo trumpam suimtas, ir išėjo į atsargą. 1795 m. rugpjūtį, Visuomenės gelbėjimo komiteto sprendimu, Napoleonas buvo paskirtas Direktorijos vadovo P. F. N. Nicolas padėjėju. 1795 m. spalio 3-5 d. Napoleonas pasižymėjo, numalšindamas Paryžiuje kilusį rojalistų maištą. Napoleonas buvo pakeltas į divizijos generolus ir 1796 m. vasario 23 d. pavesta vadovauti Prancūzijos armijai Italijoje. Nuo 1796 m. balandžio iki 1797 m. balandžio vykusios kampanijos Italijoje metu, sutriuškino Austrijos kariuomenę, pademonstravo nepaprastus karvedžio gebėjimus ir tapo populiarus Prancūzijos visuomenėje.

Napoleono žygis į Egiptą

Prancūzijos ir antiprancūziškos koalicijos karai ilgainiui keitė savo pobūdį. Prancūzija iš besiginančios šalies virto galingiausia Europos žemyno valstybe. Tačiau svarbiausia Prancūzijos priešininkė – Didžioji Britanija, turėdama stipriausią laivyną, tęsė karą.

Norėdama pakirsti D. Britanijos kolonijinę galybę, Direktorija nutarė surengti karinę ekspediciją į Indiją, turtingiausią anglų valdą. Kelias į Indiją ėjo per arabų kraštus, todėl Direktorija pritarė Bonaparto pasiūlymui užimti Egiptą, kuris tuo metu priklausė Osmanų imperijai, ir kartu susigrąžinti įtaką Rytuose, prarastą revoliucijos metais.

1798 m. liepos mėn. Prancūzijos kariuomenė, vadovaujama Bonaparto, išsilaipino Aleksandrijoje. Sutriuškinę vietinius mameliukų dalinius, prancūzai įžengė į Kairą. Tačiau admirolo H. Nelsono vadovaujamas anglų laivynas prie Abukyro sumušė prancūzų laivus ir atkirto Egipte Bonaparto kariuomenę. Pačiame Egipte prasidėjo partizanų karas, Prancūzijai karą paskelbė Turkija.

Briumero 18 perversmas

Būdamas Egipte Napoleonas sekė ir Europos įvykius. Daugiausia informacijos sėmėsi iš laikraščių, taip pat iš nereguliariai atsiunčiamų žinučių. 1799 m. rugpjūčio 23 d. Napoleonas paliko Egiptą ir išvyko į Prancūziją. Nors vėliau dėl šio poelgio jis buvo apkaltintas karių apleidimu ir dezertyracija, bet jo išvykimas buvo Direktorijos įsakymas. Direktorija įsakė Napoleonui grįžti iš Egipto, kadangi jos padėtis po keleto karinių nesėkmių ėmė svyruoti. Direktorija bijojo, kad Antrosios koalicijos pajėgos įsiverš į Prancūziją.

Iki kol Napoleonas grįžo į Paryžių spalį, po kelių pergalių įvesta karinė padėtis Prancūzijoje. Tačiau Direktorijos valdymas buvo neefektyvus ir korumpuotas, Napoleonas buvo kaip niekad populiarus tarp Prancūzijos liaudies.

Napoleonui Bonapartui perversmą įvykdyti ir pakeisti konstituciją pasiūlė vienas iš Direktorių, Sieyes. Taip pat perversmą parėmė Bonaparto broliai Lucien, Rugeris Ducos bei dar vienas direktorius, Talleyrandas. Lapkričio 9 d. prasidėjo perversmas: per dvi dienas kariams, vadovaujamiems Napoleono, pavyko perimti valdžią. Nors Sieyes tikėjosi tapti svarbiausiu Prancūzijos asmeniu, bet jį pergudravo Napoleonas. Jis paskelbė naują 1799 m. konstituciją, kuri skelbė Konsulato valdymą, ir taip pat užsitikrino savo, kaip Pirmojo Konsulo, išrinkimą. Pirmasis konsulas – svarbiausios ir įtakingiausios pareigos, kurios leido Bonapartui sustiprinti savo įtaką, o vėliau net pasiskelbti Pirmuoju Konsulu iki gyvos galvos.

Pirmasis Konsulas

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Konsulatas (Prancūzija).

Napoleonas siekė pertvarkyti Prancūziją. Jis pakeitė mokesčių sistemą, įvedė aukštesnįjį mokslą, centrinį banką 1801 m. Napoleonas taip pat susidorojo su Direktorijos metais paplitusiu plėšikavimu keliuose. Buvo pertvarkyta teismų sistema. Taip pat Bonapartas nutraukė sukilimą Vandėjoje. 1801 m. Napoleonas sudarė konkordatą su popiežiumi Pijumi VII. Buvo panaikintas bažnyčios atskyrimas, o katalikybė paskelbta prancūzų daugumos religija. Taip pat buvo sureguliuoti naujos Prancūzijos valdžios ir Katalikų bažnyčios santykiai. Vėliau net buvo susitarta dėl to, kad Napoleonui būtų leista tapti imperatoriumi, nors ir pats popiežius to ir nenorėjo, tačiau vėliau sutiko ir 1804 m. gruodžio 2 d. Napoleonas kartu su sutuoktine Žozefina gavo imperatoriaus titulą. Sakoma, kad Liudvikas van Bethovenas sužinojęs, kad Napoleonas priėmė imperatoriaus karūną, iš nusivylimo išbraukė Napoleono vardą iš 3-osios simfonijos, kuri buvo būtent jam skirta. Tiek Paryžiuje, tiek visoje Prancūzijoje buvo švenčiama net kelias dienas, nebuvo skaičiuojamos jokios išlaidos.

Prancūzijos imperatorius

Napoleonas pirmuoju konsulu ir Prancūzijos imperatoriumi paskelbtas gavus absoliučią daugumą balsų referendumuose. Nors Napoleonas sutelkė visą valdžią, tačiau siekė derinti įvairių visuomenės sluoksnių interesus, daug dėmesio skyrė naujoms porevoliucinėms teisės normoms įtvirtinti Prancūzijoje. Dar 1804 m. buvo priimtas Civilinis, o kiek vėliau – ir Baudžiamasis bei Komercinis kodeksai. Šie kodeksai tapo pavyzdžiu kitoms Europos valstybėms. Užsienio politikoje Napoleonas siekė įtvirtinti Prancūzijos vyravimą Europoje ir susidūrė su kitų didžiųjų valstybių, pirmiausia Jungtinės Karalystės, pasipriešinimu. Iki 1812 m. Prancūzijos kariuomenė laimėjo daugelį mūšių, kurių išdavoje prie Prancūzijos imperijos buvo prijungiamos naujos teritorijos arba kuriami priklausomi nuo Prancūzijos valstybiniai dariniai. Daugelyje Prancūzijos armijos užimtų teritorijų kilo pasipriešinimas, vienas stipriausių – partizaninis karas Ispanijoje, o 1812 m. žygis į Rusiją baigėsi visiška nesėkme. 1813 m. Prancūzijos kariuomenė pasitraukė iš Vokietijos ir Ispanijos, traukėsi iš Italijos. 1814 m. kovo 30 d. Šeštosios antiprancūziškos koalicijos pajėgos užėmė Paryžių. Tų pat metų balandžio 11 d. Napoleonas besąlygiškai atsisakė sosto. Pagal tą dieną pasirašytą Fontenblo sutartį, Napoleonui buvo iki gyvos galvos paliktas imperatoriaus titulas, o jis pats ištremtas į Italijos Elbos salą. Remiantis Fontenblo sutartimi, Napoleonui leista valdyti Elbą bei turėti 400 vyrų asmeninę apsaugą, tačiau jo palikuonims uždrausta pretenduoti į Prancūzijos sostą. Napoleonas taip pat turėjo atsisakyti visų valdų Prancūzijoje. 1815 m. kovą, padedamas sąjungininkų, Napoleonas susigrąžino valdžią Prancūzijoje, tačiau Jungtinė Karalystė, Rusija, Prūsija ir Austrija jį paskelbė už įstatymo ribų bei pradėjo karo veiksmus. Tų pat metų birželio 18 d. pralaimėjęs Vaterlo mūšį, Napoleonas antrą kartą buvo priverstas atsisakyti sosto ir pasidavė Jungtinei Karalystei. Britai ištrėmė jį į į Šv. Elenos salą Atlanto vandenyne. Napoleonas mirė tremtyje 1821 m. gegužės 5 d. 1840 m. jo palaikai buvo perkelti į Invalidų katedrą Paryžiuje.

Napoleono Bonaparto vidaus ir užsienio politika

Napoleonui atėjus į valdžią valstybė buvo nualinta, ūkis nusmukęs, pinigai nuvertėję, visuomenė supriešinta, klestėjo kyšininkavimas bei valdininkų savivalė. Savo politika jis siekė įvesti tvarką Prancūzijoje ir užtikrinti gyventojų saugumą, centralizuoti valstybės valdymą.

Napoleono reformos

Panaikino valdininkų savivalę, departamentus valdė jo paskirtieji.
Centralizavo valdžią Paryžiuje.
Apribojo spaudos laisvę.
Paleido į laisvę politinius kalinius, leido į tėvynę grįžti politiniams emigrantams.
Sudarė sąlygas plėtotis prekybai, pramonei ir žemės ūkiui.
Pertvarkė švietimo sistemą.
Susidorojo su plėšikų gaujomis, nuslopino sukilimus Vandėjoje.

Įvedė konstituciją, priimtas Civilinis kodeksas.

Po Napoleono pertvarkymų bei valdžios centralizavimo įsitvirtino nauja valstybės santvarka, sustojo spekuliacija bei turto graibstymas, gyventojai galėjo jaustis saugiai – šalyje užtikrinta tvarka.

Napoleonas ir Lietuva

Napoleono žygis į Rusiją paliko daug materialių pėdsakų Lietuvos teritorijoje ir jos tuometinių gyventojų sąmonėje. Iki šiol išlikę gamtos ir kultūros objektų, vadinamų Napoleono vardu. Kai kurie jų iš tikrųjų turėję sąsajų su pačiu Napoleonu, kitų legendų istorinis pagrįstumas nėra įrodytas arba jos yra akivaizdžiai pramanytos.

Jiesios piliakalnis, nuo kurio Napoleonas 1812 m. birželio 24 d. stebėjo savo kariuomenės persikėlimą per Nemuną ties Kaunu, yra vadinamas Napoleono kalnu. Kudirkos Naumiesčio piliakalnis, Lašinių piliakalnis Kaišiadorių rajone taip pat turi Napoleono kalno pavadinimą. Lepelionių piliakalnis dėl savo formos pramintas „Napoleono kepure“. Napoleono ąžuolas tebežaliuoja automagistralėje Vilnius-Kaunas, o kitas Napoleono ąžuolas auga Upninkų seniūnijoje. Gailiškėje auga Napoleono pušis, po kuria jis neva užkasęs lobį. Kelias Lietuvos teritorijoje, kuriuo link Maskvos žygiavo Prancūzijos Didžioji armija, tebėra vadinamas Napoleono traktu. Kauno senamiestyje yra pastatas vadinamas Napoleono namu. 1808–1840 m. Užnemunėje galiojo Napoleono kodeksas.

Šaltiniai

↑ Napoleon I (Napoleonas I). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 45-46 psl.
↑ „Mystery of Napoleon's death said solved“. msnbc.com. 2007-01-17. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-10. Nuoroda tikrinta 2016-08-29.
↑ „Napoleon Bonaparte and Chess by Edward Winter“. chesshistory.com (anglų). 2016-02-28. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-03. Nuoroda tikrinta 2016-08-29.
↑ Karmelitų vienuolynas Kaune. karmelituparapija.lt