Pereiti prie turinio

Senieji Velfai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Senieji Velfai – Europos šalių valdovų giminė, kurios atstovai valdė IX–XI a. Giminę sudarė dvi šakos – burgundiškoji ir švabiškoji. Ginčijamasi, ar abi šakos tikrai yra viena giminė, ar tai skirtingos giminės, kurių pavadinimai sutapo.

Burgundijos šaka

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Burgundijos šaka yra senesnė. Seniausias žinomas jos narys yra Velfas (Welf), pirmasis Altdorfo grafas. Jis buvo paminėtas 819 m. kaip Juditos tėvas (jo nereikia painioti su Velfu I iš Švabijos šakos). Jaunesnieji pirmojo Altdorfo grafo sūnūs Konradas (Conrad) ir Rudolfas (Rudolf) lydėjo savo seserį į jos vyro Liudviko Pamaldžiojo dvarą.

Konradas turėjo du sūnus – Konradas II buvo jo įpėdinis, o Hugas buvo abatas. Tradiciškai teigiama, kad turėjo ir trečią sūnų, kuris tapo Velfu I iš Švabijos šakos.

Konradas II paveldėjo savo tėvo Paryžiaus grafo titulą, atgavo savo prosenelio Otkario (Otkarius) valdas Burgundijoje. Jis paliko vienintelį sūnų Rudolfą, kuris 888 m. buvo karūnuotas kaip Aukštutinės Burgundijos karalius Rudolfas I St Maurice en Valais abatijoje. Rudolfo I nepriklausomybę patvirtino jo dvi pergalės prieš Rytų Frankijos karalių Arnulfą bei pripažinimas Vokiečių imperijos suvažiavime. Tėvo sostą paveldėjo sūnus Rudolfas II, valdęs Burgundijos karalystę, sudarytą iš prancūziškosios (vakarinės) Šveicarijos dalies, Franš Kontė (Franche Comté), Savojos (Savoy), Dofinės (Dauphiné), Provanso (Provence) ir žemių tarp Reino ir Alpių. Rudolfas II dukart bandė užkariauti Italiją ir trejus metus ją valdė.

Rudolfo II sūnus ir įpėdinis Konradas III valdė 56 metus (nuo 937 iki 993 m.), jį palaikė Saksų imperatoriai. Otas I vedė jo seserį Adelaidę, ji buvo Oto II motina ir Oto III senelė.


Konrado III įpėdinis buvo jo sūnus Rudolfas III, kuriam 1032 m. mirus Burgundijos karalystė atiteko jo sūnėnui Konradui iš Švabijos, kuris 1024 m. buvo išrinktas Šventosios Romos imperijos imperatoriumi. Mirus Rudolfui III senieji Burgundijos Velfai išnyko, nes Rudolfas III buvo bevaikis.

Švabijos šaka

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Seniausias žinomas šios šakos narys yra Švabijos grafas Velfas I, pirmą kartą paminėtas 842 m. Pagal legendą Velfas I buvo Burgundijos šakos pradininko Velfo sūnaus Konrado sūnus. Šis ryšys laikomas įmanomu, kadangi tiek Konradas, tiek Velfas I buvo Linzgai ir Aplgau grafai. Giminystės ryšiai tarp Velfo I ir kitų Švabijos šakos narių (Karintijos hercogo Velfo ir jo giminaičių, buvusių Altdorfo grafais) žinomi tik pagal legendas.

Senieji Velfai išnyko kai 1055 m. mirė Karintijos hercogas Velfas, kuris buvo bevaikis. Senųjų Velfų žemes paveldėjo vyresnieji Estės, kurie tapo žinomi kaip kaip jaunesnieji Velfai arba Velfai-Estės.

Žinomi Burgundijos šakos atstovai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Altdorfo grafas Velfas;
  • Judita, Velfo duktė ir Frankų imperatorienė;
  • Aukštutinės Burgundijos karalius Rudolfas I;
  • Burgundijos karalius Rudolfas II;
  • Burgundijos karalius Konradas I;
  • Burgundijos karalius Rudolfas III;
  • Burgundijos princesė Gizela (Gisela);
  • Šv. Adelaidė.

Žinomi Švabijos šakos atstovai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Velfas I;
  • Konstanco vyskupas šv. Konradas;
  • Karintijos hercogas Velfas III.