Tiara

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Popiežiaus tiara

Tiara (gr. τιάρα, senovinis persų galvos apdangalas) – triguba karūna, išskirtinas aukštas kiaušinio formos Romos popiežių galvos apdangalas, viršuje turintis nedidelį kryžių, užpakalinėje pusėje nuo tiaros leidžiasi dvi juostos.

Tiaros istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senovės graikų literatūroje tiara vadinamas persų galvos apdangalas iš vilnos, turėjęs nupjauto kūgio formą. Tiara taip pat vadinta persų valdovo karūna.

Iš pradžių buvusi paprasta aukšta kepure, tiara viduramžiais įgavo trijų vainikų formą. Tokio pavidalo tiara vaizduota pradedant popiežiumi Urbonu V. Galutinai susiformavo XVI a. pradžioje. Vainikai imti laikyti Trejybės arba trilypio Bažnyčios vaidmens simboliu: Roma, krikščioniškasis pasaulis ir dvasinė valdžia. Viduramžiais trys tiaros vainikai interpretuoti dar įvairiau. Su tiara ankstyvojoje Nyderlandų tapyboje vaizduotas Dievas Tėvas, tiara taip pat laikyta Šv. Petro ir Šv. Sofijos atributu. Popiežiai, kurie būdavo pašalinami iš šių pareigų dar tebebūdami gyvi, bei šventieji, kurių šventumas būdavo atmetamas, vaizduoti su ant žemės gulinčia tiara.

Paskutinis popiežius, kuris karūnavosi tiara buvo Paulius VI 1963 m. Tiarą jam specialiai pagamino Milano vyskupija. Vėliau Paulius VI ją atidavė į muziejų. Po to nei Jonas Paulius I, nei Jonas Paulius II, nei Benediktas XVI tiara nesikarūnavo. Benediktas XVI net pašalino tiarą iš Popiežiaus herbo. Šią tiarą įsigijo JAV katalikų bendruomenė, ir ji eksponuojama Marijos Nekaltojo Prasidėjimo nacionalinėje šventovėje bazilikoje Vašingtone.

Vikiteka