Grąžiagalvė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Jynx torquilla
Grąžiagalvė (Jynx torquilla)
Grąžiagalvė (Jynx torquilla)
Apsaugos būklė

Beveik nykstantys (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Potipis: Stuburiniai
(Wikispecies-logo.svg Vertebrata)
Klasė: Paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Aves)
Būrys: Geniniai paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Piciformes)
Šeima: Geniniai
(Wikispecies-logo.svg Picidae)
Gentis: Grąžiagalvės
(Wikispecies-logo.svg Jynx)
Rūšis: Grąžiagalvė
(Wikispecies-logo.svg Jynx torquilla)
Binomas
Jynx torquilla
Linnaeus, 1758
Grąžiagalvės čiulbėjimas

Grąžiagalvė (Jynx torquilla) – geninių (Picidae) šeimos paukštis.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grąžiagalvė kiek didesnė už naminį žvirblį.

Patino ir patelės kūnas rusvai pilkos spalvos, išmargintas tamsiomis ir šviesiomis dėmelėmis bei juostomis, apatinė pusė pilkšva, gerklės ir pagurklio srityje juostelės smulkios, tamsios. Šonai ir pilvas išmarginti išilginėmis tamsiomis dėmelėmis. Vairuojamosios plunksnos minkštos, pilkos, su juodu skersiniu raštu. Snapas pilkšvas. Kojos balzganos. Rainelė raudonai ruda. Jaunikliai kiek blankesnių spalvų, išsirita pliki.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eurazijoje paplitusi nuo Atlanto iki Kolymos baseino ir Ramiojo vandenyno pakrančių. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį, Baltąją jūrą, Pečioros aukštupį, Obės, Jenisejaus, Lenos vidurupį, pietuose tęsiasi iki Korėjos pusiasalio, pietvakarinės Altajaus dalies, šiaurinio Kazachstano, Volgos žemupio, Kaukazo, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros pakrančių.

Izoliuotų arealo dalių yra Kašmyre, vidurinėje Kinijoje, šiaurės Afrikoje.

Žiemoja Afrikoje ir pietinėje Azijoje.

Lietuvoje įprastas, tačiau nedažnas paukštis.

Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aptinkama lapuočių arba mišriuose miškuose, rečiau pušynuose. Mėgsta mažus šviesius miškelius arba miškus, kuriuose gausu aikštelių. Gyvena parkuose, soduose, miestų ir gyvenviečių želdiniuose.

Grąžiagalvė pasižymi savotiška elgsena. Užtikta lizde ji ištiesia kaklą į viršų, pašiaušia galvos plunksnas, lėtai sukioja galvą į šalis ir šnypščia panašiai kaip gyvatė. Polinkis gręžioti galvą atspindimas lietuviškame šio paukščio pavadinime.

Dauginimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grąžiagalvės jaunikliai

Peri uoksuose, bet pačios jų išsikalti negali, todėl naudojasi senais genių arba natūraliais uoksais. Kartais peri inkiluose. Grąžiagalvės pradeda perėti tik tada, kai daugelis uoksų ar inkilų jau būna užimti, todėl dažnai puola jau užimtas lizdavietes, uoksus ir inkilus, išmeta kitų paukščių kiaušinius. Nuo grąžiagalvių nukenčia margasparnės musinukės, didžiosios zylės, raudonuodegės.

Lizdo nekrauna, kiaušinius deda ant uokso puvenų, seno lizdo ar išvyto paukščio lizdo liekanų. Dėtyje būna apie 10 kiaušinių, peri abu porelės nariai, tačiau patelė šiek tiek ilgiau. Perėjimas trunka nepilnas dvi savaites. Jaunikliai išsirita ne vienu metu, lizde išbūna apie 20 dienų. Juos maitina abu porelės nariai. Per metus grąžiagalvių pora išveda vieną vadą.

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maisto ieško ant žemės, kaišiodamos ilgą liežuvį į kiekvieną pasitaikiusią skylę. Minta tais vabzdžiais, kurių gausiausia konkrečioje vietoje. Daugiausia sulesa skruzdėlių, jų lėliukių ir kokonų.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos fauna: paukščiai, 2 knyga. Sud. V. Logmanas. – Vilnius: Mokslas, 1991.
Commons-logo.svg

Vikiteka