Liekninė viksva

Carex davalliana
Apsauga: 1(E) – Prie išnykimo ribos

Liekninė viksva (Carex davalliana)

Karalystė:	Augalai ( Plantae)
Skyrius:	Magnolijūnai ( Magnoliophyta)
Klasė:	Lelijainiai ( Liliopsida)
Poklasis:	Lelijažiedžiai ( Liliidae)
Šeima:	Viksvuoliniai ( Cyperaceae)
Gentis:	Viksva ( Carex)
Rūšis:	Liekninė viksva ( Carex davalliana)

Binomas

Carex davalliana
Sm., 1800

Sinonimai

Vignea davalliana (Sm.) Rchb.
Psyllophora davalliana (Sm.)Schur
Maukschia scabra (Hoppe)Heuff.
Caricinella scabra (Hoppe) St.-Lag.
Carex villosa Franch. & Sav.
Carex sieberiana Opiz
Carex scabra Hoppe
Carex reflexa Gaudin
Carex recurvirostra Haller f. ex Steud.
Carex leucorhiza Dulac
Carex dioicotrigona St.-Lag.
Carex dioica var. davalliana
Carex davalliana var. surrecta
Carex davalliana var.squarrosa
Carex davalliana var.sieberiana
Carex davalliana f. sieberiana
Carex davalliana subsp.sieberiana
Carex davalliana var.androgyna

Liekninė viksva (Carex davalliana) – viksvuolinių (Cyperaceae) šeimos, viksvų genties daugiametis augalas.

Liekninės viksvos pavadinimas kilo iš lotyniškų žodžių: „carex“ – viksva, „davalliana“ – liekninė.

Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiametis, dvinamis, tankiakeris, 10–40(50) cm aukščio, daugiastiebis, su kuokštinėmis šaknimis, be šliaužiančių šakniastiebių augalas. Stiebai laibi, standūs, neryškiai tribriauniai, bukomis briaunomis, beveik apvalūs, vagoti, ypač viršutinėje dalyje, šiurkštūs, ilgesni už lapus, pamate apsiausti tamsiai rudų makščių, su pernykščių lapų plaušų liekanomis. Lapai ploni, standūs, siauro, negilaus lovelio pavidalo, beveik siūliški, tribriauniai, šiurkščiais kraštais. Žiedynas – iš kuokelinių arba piestelinių žiedų susidedanti varputė. Kuokelinių žiedų varputės 1,2–2,5 cm ilgio, siaurai cilindriškos; jų pažiedės pailgai kiaušiniškos, auksiškai rusvos su plačiais, balsvais, plėviniais kraštais. Piestelinių žiedų varputės 0,8–2 cm ilgio, pailgai cilindriškos, retos, su atsilošusiais ir žemyn atlenktais maišliaias; jų pažiedės kiaušiškos, labai smailios, su skiauterėta gysla per vidurį, rausvai rudos, šviesesniais plėviniais pakraščiais, trumpesnės už maišelius.

Maišeliai pailgi, lacetiški, 3,5–4,5 mm ilgio, tamsiai rudi, blizgantys, abipusiai gysloti, jų vidinė pusė labai iškili, išorinė – beveik plokščia, pamatas lenktas, laipsniškai siaurėdami jie užsibaigia ilgu, daugiau ar mažiau kreivu, siaurai sparnuotu, pakraštyje smulkiai dantytu arba lygiakraščiu, neryškiai dvidančiu snapeliu, subrendę, šiek tiek žemyn nusvirę. Vaisiai 1–1,3 mm ilgio, plačiai kiaušiški; jų abu galai nukirsti, viena pusė beveik lygi, kita – bukai briaunota. Purkos 2. Hemikriptofitas (galintis augti gana įvairiomis sąlygomis).

Žydi balandžio–gegužės mėnesiais. Vaisius išplatina paukščiai.

Dauginimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liekninė viksva šliaužiančių šakniastiebių neišaugina, todėl dauginasi tik sėklomis. Jų piestelinėse varputėse subręsta po 15–20. Augalus apdulkina vėjas. Šios rūšies generatyvinis dauginimasis yra ypatingas, nes ji yra dvinamė, t. y. kuokeliniai ir piesteliniai žiedai išsivysto ant skirtingų individų. Tik ypatingai retais atvejais būna hermafroditinių žiedynų. Dvinamiškumas, turintis teigiamą įtaką rūšies genetinei įvairovei, gali būti nepalankus mažose populiacijose – populiacijai išlikti reikia ne tik palankių aplinkos sąlygų, bet ir tinkamų abiejų lyčių individų proporcijų. Vienos iš lyčių individų sumažėjimas gali būti grėsme populiacijai.

Ekologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liekninė viksva yra stenoekinė rūšis su specifiniais hidrologiniais, edafiniais ir apšviestumo poreikiais. Auga subneutraliose ir šarmingose, neretai kalkingose, žemapelkėse, rečiau – šlapiose durpingose pievose. Optimalios šiai rūšiai sąlygos yra buveinėse, kuriose vandens lygis visą vegetacijos laikotarpį yra substrato (durpių arba kalkinių tufų) paviršiuje arba netoli jo. Neretai vanduo teka substrato paviršiumi. Dirvožemiai augavietėse nederlingi, neutralios ar šarminės reakcijos (pH 5,7–7,4). Žemapelkes ir durpingas pievas su lieknine viksva dažnai drėkina šarmingi šaltiniai, jos yra susiformavusios ant kalkingų uolienų. Tai šviesamėgis augalas, galintis augti esant ne mažesniam nei 50 % santykiniam apšviestumui. Todėl buveinės, esančios miško aikštelėse, laikytinos ribinėmis. Net nedideliais nuokrypiais nuo optimalių sąlygų pasižyminčiose buveinėse šios rūšies augalai skursta. Kitose Europos šalyse liekninė viksva auga panašiose buveinėse. Baltijos šalyse ji aptinkama lygumose, kai Vidurio Europoje labiau būdinga kalnuotoms vietovėms.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liekninės viksvos arealas apima Atlantinę, Centrinę ir Pietų Europą, Mažąją Aziją. Per Lietuvą eina rytinis liekninės viksvos arealo kraštas. Taigi, Lietuvos liekninės viksvos populiacija jungė šiaurinę arealo dalį su likusiąja. Dėl buveinių pokyčių rūšis išnyko eilėje Europos regionų, įskaitant Didžiąją Britaniją, kurioje buvo pirmą kartą aprašyta, ir Daniją. Aplinkinėse šalyse (Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje) ir Vidurio Europoje (Vokietijoje, Prancūzijoje, Šiaurės Italijoje) liekninė viksva yra reta. Vakarų Ukrainoje (rūšies arealas apima tik šią šalies teritorijos dalį) nėra reta, bet yra išnykusi daugelyje buvusių radaviečių. Liekninė viksva gana dažna tik Estijoje (išskyrus pietinę jos dalį) ir Šveicarijoje. Tačiau pastarojoje šalyje, kaip ir kitose Vidurio Europos šalyse, liekninių viksvų bendrijų užimami plotai yra labai sumažėję.

Teisinis statusas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liekninė viksva įrašyta į aplinkinių šalių (Latvijos, Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos) bei Vidurio Europos šalių (Vokietijos, Vengrijos, Prancūzijos, Serbijos) nacionalinius saugomų rūšių sąrašus. Anglijos raudonojoje knygoje yra išnykusių rūšių (Ex kategorijos) sąraše. Į Lietuvos saugomų augalų sąrašus liekninė viksva įtraukta 1962 m., šiuo metu priskirta 1(E) Raudonosios knygos kategorijai.

Lietuvoje rasta forma: (lot. Carex davalliana var. glabrescens) Pasher. – stiebai ir lapai beveik visiškai švelnūs. Literatūriniais duomenimis, rastas Ilgučių ež. apylinkėse (Trakų raj.).