Tulžys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Alcedo atthis
Apsauga: 3(R) – Reta rūšis
Tulžys
Tulžys (Alcedo atthis)
Apsaugos būklė

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Aves)
Būrys: Žalvarniniai paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Coraciiformes)
Šeima: Tulžiniai
(Wikispecies-logo.svg Alcedinidae)
Gentis: Tulžiai
(Wikispecies-logo.svg Alcedo)
Rūšis: Tulžys
(Wikispecies-logo.svg Alcedo atthis)
Binomas
Alcedo atthis
Linnaeus, 1758
Tulžys
Tulžio paplitimas:
     Perimvietės
     Laikosi visus metus
     Žiemavietės

Tulžys (Alcedo atthis) – tulžinių (Alcedinidae) šeimos paukštis.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai trumpauodegis ir ilgasnapis paukštis, nežymiai didesnis už žvirblį.

Patino ir patelės kūno viršutinė pusė ryškiai žaliai mėlyna. Galva ir sparnų dengiamosios plunksnos su tamsesniais dryželiais. Antuodegis mėlynas, blizgantis. Gerklė balsva, po akimis ir virš jų didelės rudos dėmės. Visa apatinė kūno pusė ryškiai ruda. Snapas juosvas. Kojos ryškiai raudonos, rainelė ruda. Jaunikliai ne tokie ryškūs.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eurazijoje paplitęs nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Šiaurėje arealas siekia Švediją, Suomių įlanką, Volgos aukštupį, pietinį Uralą, Jenisejaus aukštupį, Užbaikalę, Ochotsko jūrą. Pietuose arealas tęsiasi iki pietrytinių ir pietinių Azijos pakrančių, Irako, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros pakrančių. Gyvena šiaurės vakarų Afrikoje, Britų, Zondo salose.

Žiemoja vakarinėje ir pietinėje arealo dalyse.

Lietuvoje neretas, tačiau ne visur aptinkamas. Dažnesnis pietrytinėje ir rytinėje šalies dalyje.

Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tylus, atsargus paukštis, žmogaus arti neprisileidžia. Laikosi prie vandens: čia gaudo grobį, pakrantėse kasa urvelius, kuriuose krauna lizdą ir peri. Net migruodami nenutolsta nuo vandens telkinių.

Didžiąją laiko dalį tupi nejudėdami ant šakos ar ant kokio nors iš vandens išlindusio daikto. Dažnai pastebimas ant lieptų turėklų, po tiltais. Pamatę grobį, ištempia kaklą ir puola žemyn. Trumpam dingta po vandeniu, bet netrukus vėl išnyra.

Kojos trumpos, todėl žeme juda blogai, daugiausia skraido. Mažais žingsneliais eina tik urvelio landa iki lizdo. Urvelius irgi kasa kojomis.

Nemėgsta giminaičių kaimynystės, todėl laikosi pavieniui, išskyrus dauginimosi laikotarpį. Aktyviai saugo savo teritoriją visais metų laikais. Užklydėlį puola garsiai šaukdami.

Dauginimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Monogamai. Poruotis pradeda ankstyvą pavasarį. Peri pavienėmis poromis, urvuose. Dažnai tuo pačiu urveliu naudojasi kelerius metus. Dažniausiai urveliai iškasami molingoje arba smėlingoje dirvoje. Įsikuria ir dirbtinėse lizdavietėse.

Kiaušinius deda ant žemės, retkarčiais lizdo kameroje būna keletas šapelių ar sausos žolės. Deda apytikriai 6, beveik apvalius kiaušinius. Peri apie 20 dienų, daugiausia patelė. Patinas tuo laiku baigia rausti anksčiau pradėtus urvelius antrai vadai. Jaunikliai lizde išbūna apie 25 dienas, juos maitina abu tėvai. Per metus tulžiai išveda dvi, rečiau tris vadas.

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Minta smulkia žuvimi, varliagyviais, vabzdžiais, vėžiagyviais ir kitais bestuburiais, jų lervomis.

Pagautą žuvį daužo į medžio šaką, kad auka apsvaigtų.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos fauna: paukščiai, 2 knyga. Sud. V. Logmanas. – Vilnius: Mokslas, 1991.
Commons-logo.svg

Vikiteka

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]