François-André Danican Philidor

François-André Danican Philidor
Portretas iš 1777 m. Londono antro leidimo knygos „Šachmatų analizės pagrindai“.
Pilnas vardas	François-André Danican Philidor
Šalis	Prancūzija
Gimė	1726 m. rugsėjo 7 d. Dre, Paryžius, Prancūzija
Mirė	1795 m. rugpjūčio 31 d. (68 metai) Londonas
Titulas	Stipriausias XVIII a. antros pusės Europos ir pasaulio žaidėjas

Fransua-Andre Filidoras (pranc. François-André Danican Philidor; 1726 m. rugsėjo 7 d. Dre, Ero ir Luaros departamentas – 1795 m. rugpjūčio 31 d. Londone) – muzikas, vienas iš Prancūzijos komiškosios operos kūrėjų, parašęs daugiau kaip 20 operų ir šachmatininkas: vienas iš stipriausiųjų XVIII amžiaus antrosios pusės Europos ir pasaulio žaidėjų. Šachmatų teoretikas. Išleido knygą „Šachmatų analizės pagrindai“, kuri turėjo pasisekimą: buvo išversta į daugelį Europos kalbų bei pakartotinai išleista 100 kartų.

Muzikantų šeima

Protėviai

F. Filidoras priklausė giminei, kurios atstovai jau kelios kartos buvo Prancūzijos karalių rūmų muzikantais. Karalius Liudvikas XIII jo senelio brolį Mišelį Danikaną (Michel Danican), grojusį obojumi, sužavėtas jo grojimu ir prisiminęs anksčiau jam labai patikusį italų obojininką Filidori, pavadino Filidoru. Šią pravardę vėliau prie vardo prisidėjo ir Mišelio brolis Žanas Danikanas (Jean Danican), kurio sūnus Andre Danikanas Filidoras (Andre Danican Philidor; 1652–1730) buvo irgi kompozitorius, taip pat, ir Fransua – Andre Danikano Filidoro tėvas.

Tėvai

Fransua Filidoras gimė 1726 m. rugsėjo 7 d. Dre miestelyje. Kai jis gimė, jo tėvui Andre Danikanui Filidorui (Andre Danican Philidor), buvusiam karaliaus Liudviko XIV rūmų muzikantui (fagotas), buvo 79 m., o motina, trečioji (antroji) tėvo žmona Elizabeth Le Roy – 48 metais jaunesnė. Fransua turėjo iš viso 20 brolių ir seserų. Jo brolis iš ankstesnės tėvo santuokos Anas Danikanas Filidoras (Anne Danican Philidor), fleitistas ir kompozitorius, buvo už jį 45 metais vyresnis. Kai Fransua buvo 4 metai, tėvas mirė ir jis liko našlaičiu.

Vaikystė

Rūmų kapelos muzikantas

Dveji metai po tėvo mirties, kai Fransua Filidorui buvo šešeri metukai, jis buvo priimtas pažu į Versalio rūmų kapelą. Dėka muzikinių gabumų ir gero pasiruošimo jį priėmė 4-iais metais jaunesnį, nei numatė priėmimo taisyklės. Jis iškart pateko į griežtą pažų mokytojo ir kompozitoriaus Andre Kampra globą. 1737 m. kai Fransua buvo 11 metų, jam leido pasirodyti su savo pirmuoju kūriniu karaliui Liudvikui XV. Karalius jaunojo atlikėjo pasirodymu liko patenkintas ir apdovanojo jį 5 luidorais. Berniukas ir toliau kūrė motetus iki pat 1740 m., kai jam dėl balso mutacijos, teko atsisveikinti su kapelos choru.

Šachmatai kapeloje

Per praleistus kapeloje metus, jis sužinojo ir apie žaidimą, kuris pakeitė likusį jo gyvenimą. Kiekvieną rytą Prancūzijos karalius išklausydavo koplyčioje aukojamas Mišias ir joms pritariantį chorą. Dažnai muzikantams tekdavo palaukti atvykstančio monarcho, tad buvo nusistovėjusi praktika, kad, kai kurie iš jų, „degindavo“ laisvą laiką, žaisdami šachmatais ant šalia šventovės pastatytų stalų, nes kortomis šventovėje nebuvo leidžiama žaisti. Būtent ten, Fransua Filidoras ir susipažino su šiuo žaidimu. Kai jam buvo 10 metų, jis pats pasisiūlė vyresniam muzikantui, kurio partnerio tą dieną nebuvo, sužaisti šachmatų partiją. Vyro nuostabai, jis patyrė prieš vaiką pralaimėjimą. Tai neliko nepastebėta ir jau sekantį rytą jo laukė eilutė saugusiųjų, norinčių išbandyti jėgas su mažuoju talentu.

Paryžiaus kavinėse

Kai būnant 14-kos F. Filidorui pasikeitė jo vaikiškas balsas ir jam teko palikti rūmų kapelą, orkestre jis jau buvo stipriausiu šachmatininku ir pradėjo lankytis Paryžiaus kavinėse, kur savo žaidimo meistriškumu stebino visus. Pragyvenimui užsidirbdavo mokydamas muzikos, dainuodamas bei perrašinėdamas natas. 1741 m. F. Filidoras aptiko kavinę „Režans“, kur pradėjo lankytis ir laimėjo mačus prieš to meto prancūzų intelektualus Volterą ir Ruso. Ten jis sutiko ir Prancūzijos šachmatų čempioną, kuris netrukus tapo jo mokytoju – Legalį. Šiam tuo metu buvo 40 metų ir jis Paryžiuje neturėjo varžovų. Būtent Legalis paskatino F. Filidorą pradėti žaisti nežiūrint į lentą. F. Filidorui tai nebuvo sunku, nes jis buvo įpratęs naktimis, gulėdamas lovoje, skaičiuoti variantus. Kai jis pastebėjo, kad šis žaidimo būdas nesunkiai sekasi, pradėjo žaisti vienu metu su dviem varžovais. Kai 1744 m. vienas toks atvejis sukėlė didžiulę sensaciją, F. Filidoras buvo įtrauktas į prancūzų rašytojo ir filosofo D. Didro redaguojamą Enciklopediją.

Kelionės po Europą

Olandija

Susižavėjęs šachmatais Paryžiuje, mažai beskirdamas laiko muzikos mokiniams, juos prarado, nors muzika niekados jo sąmonėje nebuvo dingusi. 1745 m. jam pasiūlė organizuoti Roterdame talentingos 13-kametės klavesino muzikantės koncertus. Jis sutiko, bet nuvykęs į Olandiją, sužinojo, kad koncertai dėl staigios muzikantės mirties atšaukiami ir atsidūrė keblioje padėtyje: be lėšų grįžimui ir gyvenimui. Tad ėmėsi uždarbiauti mokydamas ir žaisdamas tarptautinėmis šaškėmis, ar šachmatais, dažniausiai su Anglijos kariuomenės karininkais Hagoje. Žinia apie stiprų jauną šachmatininką pasiekė anglų-olandų armijos vyriausiąjį vadą, kuris buvo šachmatų gerbėjas. Šis pasirūpino, kad F. Filidoras galėtų vykti į Angliją.

Anglija

Anglijoje jaunąjį šachmatininką sutiko gerai ir greitai jis pateko į geriausių Anglijos žaidėjų kompaniją. Seras Abrahamas Jansenas ir Filypas Stama buvo puikūs prancūzų kompozitoriaus varžovais, nors jis abu juos Londono Slauterio kavinėje įveikė. Su F. Stama buvo žaidžiamas neįprastas 10 partijų mačas, kuriame lygiosios buvo užskaitomos, kaip Stamos laimėjimas. Net ir tokiomis taisyklėmis F. Filidoras laimėjo (+8, -1, =1, oficialus rezultatas 8:2). Nuo to laiko jis buvo laikomas stipriausiu pasaulyje.

Vokietija

1751 m. sužinojęs, kad Prūsijos karalius Fridrichas II mėgsta šachmatus, F. Filidoras išvyko į Berlyną. Lankėsi Potsdame, kur buvo Fridricho Didžiojo rūmai. Čia jo varžovais, kuriems F. Filidoras duodavo lengvatų žirgą, buvo karaliaus rūmų žaidėjai, su kai kuriais iš jų, karalius žaisdavo šachmatų partijas. Karalius stebėjo jo žaidimą, bet su juo nežaidė. Berlyne jis dar žaidė, nežiūrėdamas į lentą, simultaną su trimis žaidėjais, kurį laimėjo. Lankydamasis Berlyne, jis ne tik žaidė šachmatais, bet ir gilino savo žinias muzikoje ir kompozicijoje. Sekančių metų viduryje jis paliko Prūsijos sostinę ir vyksta pas Valdeko princą, kur 8 mėnesius naudojosi jo svetingumu. Dar tris savaites paviešėjęs Heseno-Kaselio landgrafo rūmuose, F. Filidoras grįžo į Angliją.

Sugrįžimas į Paryžių ir komiškoji opera

F. Filidoro biustas ant Paryžiaus operos teatro sienos

Po 9 metų, 1754 m., turėdamas 28 metus, F. Filidoras grįžo į Paryžių. Čia jis savo veiklą pašventė muzikai ir šachmatams. 1755 m. kavinėje „Režans" jis laimėjo mačą prieš Legalį, tačiau muzika jo sąmonėje vis dar liko pirmąja. Jo muzikiniam stiliui kelionės turėjo įtakos – jis pagerėjo, tačiau jo kaip kompozitoriaus sėkmė nebuvo garantuota. Praėjus 9 metams po jo išvykimo iš Paryžiaus daug kas jį buvo pamiršę kaip muzikantą. Jo pateiktas sakralinės muzikos kūrinys, siekiant karaliaus rūmų kapelmeisterio posto, buvo įvertintas „kaip per daug itališkas“ ir pareigų jis negavo. Tai pastūmėjo F. Filidorą nuo sakralinės muzikos pereiti į komiškąją operą. 1759 m. jis parašė pirmąją operą „Batsiūvys Blezas“, kuri susilaukė žiūrovų dėmesio.

1760 m. vasario 13 d., būdamas 34-erių, F. Filidoras vedė Angelique-Henriette-Elisabeth Richer, muzikantę ir kompozitoriaus dukterį. Jų vedybos buvo sėkmingos: jiems gimė 7 vaikai (penki sūnūs ir dvi dukterys). Šeimyninis gyvenimas nesulėtino F. Filidoro veiklos.

F. Filidoras pradėjo kurti operas, kartais po dvi per metus: „Sodininkas ir jo ponas“, „Kalvis“ (1761 m.), „Sanča Panša savo saloje“ (1762 m.), „Medkirtys, arba trys norai“ (1763 m.). 1764 m. sukūrė muziką operai „Burtininkas“, kurios premjera buvo sutikta ovacijomis. 1765 m. pagal H. Fildingo romaną „Tomas Džonsas, rastinukas“ sukūrė operą „Tomas Džonsas“. 1766 m. parašė, susilaukusią didelės sėkmės, pirmąją savo tragedinio žanro operą „Ernelindą“, kuri buvo rodoma 8 vakarus iš eilės, bei susilaukė karaliaus pagyrimo. Iš viso F. Filidoras parašė muziką 20 operų. Jis buvo giriamas dėl harmonijos, originalumo ir melodijos.

Vėlesni metai Londone ir Paryžiuje

1772 m., kai F. Filidorui buvo 46-eri, jis išvyko į Londoną. Nuo 1775 m. daugiau dėmesio skyrė šachmatams. Pakvietus Sent Džeimso šachmatų klubui kasmet, žiemą vyko į Londoną, kur klubo nariams vedė šachmatų užsiėmimus, o pas šeimą į Paryžių grįždavo vasarą. Tai truko apie 20 metų. Jo žaidimai, nežiūrint į lentą (su keturiais varžovais), tapdavo spektakliais, pritraukiančiais į klubą jo rėmėjus. Didelį F. Filidoro populiarumą parodė ir 1781 m. amerikiečio išradėjo, mokslininko ir diplomato Bendžamino Franklino, kuris buvo ir šachmatų mėgėjas, apsilankymas „Režans“ kavinėje, norint gauti F. Filidoro autografą ant knygos „Šachmatų analizės pagrindai“. Kai B. Franklinas paliko kavinę, jos savininkas pasakė: „Fransua, Jūs ką tik ant savo knygos padėjot autografą Amerikos ambasadoriui“! Vis tik, F. Filidoras niekados nebuvo palikęs muzikos, paskutinis jo muzikinis kūrinys sukurtas 1795 m.

F. Filidoro kelionės tarp Paryžiaus ir Londono tęsėsi iki 1792 m. Būdamas 65 m. jis paliko Prancūziją paskutinį kartą ir nebegrįžo. Nors jis palaikė Prancūzijos revoliuciją, bet jo kelionės į Angliją davė naujajai Prancūzijos vyriausybei pretekstą jį laikyti išdaviku. Po 1795 m., kai teroras prieš „kontrrevoliucionierius“ buvo pasibaigęs, Filidoras kreipėsi į naująją Prancūzijos vyriausybę prašydamas leisti grįžti namo. Deja, jis buvo įtrauktas į emigrantų, smerkiamų kaip išdavikai, sąrašą. Tad buvo pasmerktas leisti savo paskutines dienas svetur. Mirė Londone 1795 m. rugpjūčio 24 d.

Žaidimo stilius

Didelę reikšmę F. Filidoras skyrė pėstininkams „Jie yra partijos siela“ rašė jis savo knygoje „Šachmatų žaidimo analizė“. Pagal F. Filidorą pėstininkai turi būti išdėstyti nenutrūkstama grandine. Figūroms skiriamas pagalbinis vaidmuo: jos turi padėti pėstininkams veržtis į priekį, trukdyti varžovo kontržaidimui ir į kovą įsijungti baigiamajame etape.

F. Filidoras pasiūlė žaidimo techniką, padedančią pėstininkų grandinei veržtis į priekį, taip pat trukdančią varžovo pėstininkų veržimąsi. Jisai pripažino pėstininkų centro reikšmę, nurodė jo stiprybės ir silpnumo požymius.

F. Filidoras yra pateikęs ir kitų idėjų, kurios nėrą praradusios savo reikšmės ir šiais laikais.

Savo šachmatų idėjas jis neretai pagrįsdavo bendro pobūdžio samprotavimais, nepasitelkdamas į pagalbą konkrečių variantų, o tai jau buvo jau naujoviškas padėties vertinimo būdas. Didelę reikšmę teikdavo figūrų tarpusavio sąveikai: „Tikros atakos vykdomos, naudojant daug figūrų ir retai atakuojama viena, ar dviem“, – sakė jis.

Pagrindinis F. Filidoro nuopelnas yra tai, kad jis pirmasis susiejo visas šachmatų partijos stadijas į visumą, naudodamas figūrų ir pėstininkų judėjimą bendrojo plano vykdymui, o taktiką – strategijai. Jis suformulavo pozicinio žaidimo pamatus, buvo pirmuoju šachmatų strategu.

Vertinimai

Kaip sakė R. Reti, jis buvo „jis buvo didžiausiu šachmatų mąstytojų tarp visų iki tol gyvenusių“.

G. Kasparovas knygoje „Mano įžymieji pirmtakai“ rašo:

„Filidoras buvo tiek pajėgesnis už savo amžininkus, kad iki gyvenimo pabaigos su jais žaisdavo tik duodamas jiems lengvatų. Todėl pats reikšmingiausias XVIII a. šachmatų įvykis buvo ne jo pergalės, o absoliučiai naujoviško vadovėlio „Šachmatų žaidimo analizė“ išleidimas… Filidoras pirmasis pabandė … atrasti – dar šimtą metų iki Šteinico – kai kuriuos bendruosius žaidimo principus“.

Kūrybinis palikimas

Knygos

1748 m. F. Filidoras grįžo į Olandiją, kur parašė traktatą „Šachmatų žaidimo analizė“. Jame buvo pateikiamos sugalvotos partijos, kuriose buvo rodoma, kaip prie šachmatų lentos reiktų strategiškai teisingai organizuoti kovą. Šioje knygoje jis pateikė savo legendinį teiginį, kad „pėstininkai yra šachmatų siela“. Taip jis norėjo parodyti mobilios, paremtos pėstininkų grandinės svarbą, vykdant sėkmingas atakas. Knyga turėjo didelį pasisekimą: britų generolas Kumberlando hercogas užsisakė 50 egzempliorių, lordas Sandvičius – 10 , anglų armijos karininkai – 119. Iš viso 1749 m. buvo nupirkta 433 egzemplioriai. Netrukus knyga buvo išversta į anglų ir vokiečių kalbas.

Partijų pradžios

Partijos pradžioje jis stengėsi susieti atskirus ėjimus su būsimu žaidimo planu, bet variantų detaliam nagrinėjimui neskyrė ypatingo dėmesio.

F. Filidoras analizavo ir sėkmingai juodaisiais žaisdavo gynybą: 1.e4 e5 2.Žf3 d6, kuri vėliau buvo pavadinta Filidoro gynyba.

Baigmės

Filidoro padėtis, 1777 m.

Lygiosios. 1.Bb3 Bb7 2. Ba3 e3. 3.Ba8 Kf3 4.Bf8+ Ke4 5.Be8+ Kd3 6.Bd8+ ir t. t.

F. Filidoras neatsisakydavo keitimų ir padėties supaprastinimo, jei tai vesdavo į naudingą jam baigmę.

F. Filidoro baigmių analizai: „bokštas ir rikis prieš bokštą“, „bokštas ir pėstininkas prieš bokštą“, „valdovė prieš bokštą“ (prieš bokštą su pėstininku) ir kt. tebėra svarbūs ir šiuolaikinėje šachmatų baigmių teorijoje.

„Filidoro padėties“ žinojimas ir šiandien tebėra naudingas visiems šachmatininkams.

Žinoma ir „Filidoro taisyklė“ suformuluota „Šachmatų žaidimo analizės“ knygoje:

„Kai mano rikis – baltalaukis, aš savo pėstininkus turiu laikyti juoduosiuose laukeliuose, nes tada galėsiu išvyti varžovo figūras, jei jos bandytų įsitvirtinti tarp pėstininkų“.

Nuorodos

• Fransua-Andre Filidoro biografija ir partijos
• Pirmieji Europos čempionai