Frydrichas II Didysis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Frydrichas II (Prūsija))
Frydrichas II
Karalius Prūsijoje, Prūsijos karalius
Brandenburgo kurfiurstas
Friedrich der Große - Johann Georg Ziesenis - Google Cultural Institute (cropped 2).jpg
Johano Georgo Cyzeniso portretas, 1763 m.
Wappen Hohenzollern 2.svg Hohencolernai
Prūsijos karaliaus herbas
Prūsijos karaliaus herbas
Gimė 1712 m. sausio 24 d.
Berlynas
Mirė 1786 m. rugpjūčio 17 d. (74 metai)
Potsdamas
Palaidotas (-a) Sansusi
Tėvas Frydrichas Vilhelmas I
Motina Sofija Dorotėja Hanoverė
Sutuoktinis (-ė) Elžbieta Kristina Braunšveig-Bevern
Karalius Prūsijoje, Prūsijos karalius
Brandenburgo kurfiurstas
Valdė 1740 m. gegužės 31 d. – 1786 m. rugpjūčio 17 d.
Pirmtakas Frydrichas Vilhelmas I
Įpėdinis Frydrichas Vilhelmas II
Žymūs apdovanojimai
Order of the Black Eagle - Ribbon bar.svg POL Order Orła Białego BAR.svg
Commons-logo.svg Vikiteka Frydrichas II Didysis
Parašas
Friedrich II signature.png

Frydrichas II (vok. Friedrich II; 1712 m. sausio 24 d. – 1786 m. rugpjūčio 17 d.) – karalius Prūsijoje (1740–1772), Prūsijos karalius (1772–1786) iš Hohenzolernų dinastijos. Frydricho II valdymo metu Prūsija ypač sustiprėjo, karalystėje įsigalėjo apšviestasis absoliutizmas. Jis tapo žinomas kaip Frydrichas Didysis (vok. Friedrich der Große) ir pavaldinių buvo pramintas Senuoju Fricu (vok. Der Alte Fritz).

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Frydrichas II, kilęs iš Hohenzolernų dinastijos, buvo vyriausias išgyvenęs sūnus iš karaliaus Frydricho Vilhelmo I ir Sofijos Dorotėjos Hanoverės santuokos. Turėjo septynias seseris ir keturis brolius, iš kurių vienas mirė kūdikystėje.[1]

Frydrichas Didysis jaunystėje, XVIII a. (Antuanas Penas)

Kronprinco ir jo šiurkščiojo tėvo santykiai buvo sudėtingi. 1730 m., prieštaraudamas tėvo nuostatoms, Frydrichas ryžosi pabėgti su draugu ir manomu meilužiu leitenantu Hansu Hermanu fon Kate[2] į Prancūziją, kur jiems pažadėtas prieglobstis.[3] Pagauti jie buvo traktuoti kaip dezertyravę Prūsijos armijos karininkai ir karinio tribunolo apkaltinti išdavyste.[4] Jiedu buvo įkalinti Kiustrine. Vieną rytą netikėtai prikeltas Frydrichas buvo priverstas stebėti kompaniono egzekuciją.[2] Po kiek laiko tėvas sušvelnino Frydricho laisvės apribojimus, o sūnus ėjo į kompromisus ir pakluso tėvo sprendimams,[5] tačiau kronprinco tėvo žeminimai nesibaigė. 1733 m. Frydrichas priverstas vesti Braunšveigo-Liuneburgo hercogaitę Elžbietą Kristiną. Bet kokiu atveju, jokio susidomėjimo savo žmona Frydrichas nerodė ir su ja dažniausiai gyveno atskiruose dvaruose, tad vaikų nepaliko.[6]

Frydrichas parašė politinių ir filosofinių traktatų.[7][8] Buvo frankofilas,[9] meno mecenatas,[10] grojo fleita,[11] parašė 121 sonatą fleitai ir basso continuo, keturis koncertus fleitai ir styginiams, keturias simfonijas,[12] tris karinius maršus ir septynias arijas.[13]

Užsienio politika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1740 m. spalio 20 d. mirus imperatoriui Karoliui VI, nors Prūsija buvo pripažinusi vadinamąją Pragmatinę sankciją, garantavusią Austrijos sosto paveldėjimą Marijai Teresei (tai padarė visi Šventosios Romos imperijos kurfiurstai, išskyrus Bavarijos elektorių Karolį Albertą),[14] Frydrichas netrukus pareiškė pretenziją į Sileziją – vieną turtingiausių Habsburgų provincijų su išvystyta kasybos ir audimo pramone.[15][16] Tai reiškė konflikto su Habsburgais provokavimą ir sąmoningą prohabsburgiškos Hohenzolernų pozicijos, įsivyravusios dar „Didžiojo Kurfiursto“ Frydricho Vilhelmo laikais, nutraukimą. Gruodžio 11 d. paskelbtas ultimatumas, reikalaujantis provincijos perleidimo Prūsijai. Nelaukęs atsakymo Frydrichas su kariuomene įžengė į Sileziją.[17] Austrijai pasidavus, Breslau (Vroclavo) sutartimi, pasirašyta 1742 m. birželio 11 d., visa Silezija, išskyrus Tropau (Opavą) Tešeną (Cešyną) ir Jegerndorfą (Krnovą) atiduota Prūsijai.[18]

Europa Frydrichui II 1740 m. įžengus į sostą (Brandenburgas-Prūsija pažymėta violetine spalva)
Europa Frydrichui II mirus 1786 m.

Trijų Silezijos karų metu 1740–1742 m., 1744–1745 m. ir 1756–1762 m. Frydrichas II privertė Mariją Teresę visam laikui atsisakyti šios teritorijos.[16] Frydrichas Didysis rengėsi dėl to galėjusiems kilti Prūsijos ir Austrijos nesutarimams toliau stiprindamas Prūsijos armiją. 1756 m. sausio 16 d. su Didžiosios Britanijos karaliumi Jurgiu II sudaryta Vestminsterio konvencija. Didžioji Britanija, mainais į Frydricho II suteiktas saugumo garantijas Hanoveriui, pareiškė nefinansuosianti austrų pretenzijų į Sileziją. Ši konvencija 1756–1757 m. paskatino Mariją Teresę sudaryti sąjungą su Prancūzija ir Rusija. Matydamas prieš jį nukreiptą koaliciją, Frydrichas II 1756 m. rugpjūčio 29 d. peržengęs Saksonijos sieną pirmasis pradėjo vadinamąjį Septynerių metų karą.[19] Istoriografijoje paplitusi išvada, kad dėl bendro Austrijos, Rusijos, Prancūzijos ir Švedijos puolimo, Frydrichas II šį karą turėjo pralaimėti. Tačiau įvykius pakreipė Jelizavetos mirtis Rusijoje (1762 m. sausio 5 d.) ir aistringo Frydricho garbintojo Petro III įžengimas į Rusijos sostą. Petras III iškart pasiūlė paliaubas, rytuose palikdamas karo išsekintus austrus vienus. Sankt Peterburgo sutartimi 1762 m. balandžio 24 d. Rusija sudarė taiką ir grąžino visus užkariavimus. Švedijai neliko nieko kito, kaip tik Hamburgo sutartimi 1762 m. gegužės 22 d. nedelsiant sudaryti taiką status quo ante bellum sąlygomis.[a] Taika tarp Prūsijos, Austrijos ir Saksonijos buvo sudaryta Hubertusburgo sutartimi (1763 m. vasario 15 d.). Ši sutartis nenulėmė jokių teritorinių pokyčių, nes patvirtino anksčiau sudarytas Vroclavo, Berlyno ir Drezdeno sutartis, kurios visos Sileziją patvirtino Prūsijai.

Po trijų Abiejų Tautų Respublikos padalijimų teritorijos aneksuotos Prūsijos (mėlyna), Rusijos (rusva) ir Austrijos (žalia)

Kartu su Rusija ir Austrija Frydrichas II kišosi į Abiejų Tautų respublikos vidaus reikalus. 1764 m. balandžio 11 d. sutartimi Jekaterina II ir Frydrichas II sutarė jos atžvilgiu vykdyti suderintą politiką, o sostą užtikrinti Stanislovui Augustui Poniatovskiui. Tačiau ATR prasidėjusios reformos, o ypač generalinių muitų įvedimas labai skaudžiai atsiliepė Prūsijai, nes visos prekės, gabentos iš Rytų Prūsijos į Pamarį per Lenkiją, buvo apmokestinamos. Tai vertė Frydrichą II peržiūrėti politiką ir imtis veiksmų realizuoti dar 1752 m. surašytame testamente svarstytą Karališkosios Prūsijos, skyrusių vakarų Pamarį nuo Rytų Prūsijos, prisijungimą. 1767 kartu su Rusija, Prūsija organizavo Abiejų Tautų respublikoje tris konservatyvių bajorų konfederacijas. Pasinaudodamas Rusijos konfliktu su Austrija ir Osmanų imperija, Frydrichas II 1772 m. pasiūlė pirmąjį Abiejų Tautų respublikos padalijimą. Jo metu Prūsija, nors atsiplėšė mažiausiai (Pamarį be Gdansko), Vakarų Prūsiją bei Varmę (be Torunės ir Malborko), tačiau tai ją sustiprino bene labiausiai. Ji ne tik realizavo ilgai puoselėtą sumanymą sujungti Brandenburgą su Rytų Prūsija, bet, gavusi Vyslos žiotis, ėmė kontroliuoti Lenkijos prekybą su Vakarų Europa.

Frydricho II apšviestasis absoliutizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Frydricho Didžiojo kapas Sansusi soduose

Humanistinių pažiūrų Frydrichas II buvo labai suinteresuotas kultūros ir mokslo plėtojimu. Keletą mėnesių prieš užimdamas sostą jis buvo anonimiškai išleidęs knygą „Antimakiavelis, arba Kritinis esė apie Makiavelio valdovą“ (pranc. Anti-Machiavel, ou Essai de critique sur le Prince de Machiavel), kurioje, oponuodamas Makiaveliui, pareiškė pretenziją, koks turėtų būti valdovas. Jis išjuokė tradicinę monarchų prabangą bei rūmų gyvenimą ir teigė, jog valdovas privalo elgtis kaip valstybės „pirmasis tarnas“. Po Septynerių metų karo jis ėmė atstatyti nuniokotą ūkį, skatinti šalies ekonominę raidą. Sausinamuose Oderio, Vartos, Neisės pelkynuose buvo kuriami nauji kolonistai, tiesiami kanalai, modernizuojamas žemės ūkis. Junkeriai didino savo žemes valstiečių žemių sąskaita, todėl mažėjo valstiečių ūkių, kaip mokesčius mokančių vienetų, skaičius. Siekdamas tai sustabdyti, 1749 ir 1764 m. Frydrichas II išleido įsakus, draudusius valstiečių nuvarymą nuo žemės. Pasipriešinus junkeriams, nebuvo įgyvendintas 1763 m. įsakas dėl baudžiavos panaikinimo Pamaryje. Tik valstybiniai valstiečiai 1777 m. gavo paveldėjimo į savo sklypus teises. Su prancūzų ekspertų pagalba Frydrichas II pertvarkė netiesioginių mokesčių sistemą, taip padidindamas valstybės pajamas. Frydricho II laikais Prūsijoje buvo sukurta moderni, įstatymus ir etiką gerbusi, biurokratija. Per Samuelio fon Kokcejo pradėtas teisines reformas buvo uždrausti kankinimai, karaliaus kišimasis į bylas, tarnybų pirkimas. Buvo nustatyta lygybė prieš įstatymą ir teismo nuosprendžių nepriklausomumas, sukurta vientisa teisinių instancijų, įkalinimo, baudžiamosios ir procesinės teisės sistema. Frydrichas II taip pat vykdė dideles armijos, švietimo reformas, rėmė mokslą ir meną, propagavo visų pavaldinių pažiūrų ir sąžinės laisvę.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pastabos

  1. Status quo ante bellum (lot.) – padėtis, buvusi prieš karą.

Šaltiniai

  1. Schieder, 2000, p. 1
  2. 2,0 2,1 Mitford, 1984, p. 61
  3. Schieder, 2000, pp. 21–22
  4. Schieder, 2000, p. 25
  5. Schieder, 2000, p. 28
  6. Mitford, 1984, p. 30
  7. Karalius Fydrichas II (1970) [1756]. „Politinis testamentas“. In Macartney, C. A. The Habsburg and Hohenzollern Dynasties in the Seventeenth and Eighteenth Centuries (PDF). German History in Documents and Images. Translated by Macartney, C. A (New York: HarperCollins). 
  8. Lifschitz, Avi (2021). Frederick the Great's Philosophical Writings. Translated by Scholar, Angela. Princeton, NJ: Princeton University Press. ISBN 9780691176420. 
  9. Toews, John (2004). Becoming Historical Cultural Reformation and Public Memory in Early Nineteenth-Century Berlin. Cambridge: Cambridge University Press. p. 47. ISBN 0-521-83648-4. 
  10. Donoghue, Steve (2016). 'Frederick the Great' Occasionally Rises to Greatness“. Christian Science Monitor. Suarchyvuotas originalas . 
  11. Oleskiewicz, Mary (2012 m. ruduo). „The Flutist of Sanssouci: King Frederick "the Great" as Performer and Composer“ (PDF). The Flutist Quarterly 38: 25. Suarchyvuotas originalas (PDF) . 
  12. Bourke, John (1947). „Frederick the Great as music-lover and musician“. Music & Letters 28: 74. JSTOR 854712. doi:10.1093/ml/XXVIII.1.63. 
  13. Loewy, Andrea Kapell (1990 m. ruduo). „Frederick the Great: Flutist and composer“. College Music Symposium 30: 118. JSTOR 40374049. 
  14. Mitford, 1984, p. 92
  15. Mitford, 1984, p. 96
  16. 16,0 16,1 „Silezijos karai“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda tikrinta 2023-01-22. 
  17. Clark, Christopher (2006). Iron Kingdom: The Rise and Downfall of Prussia, 1600–1947. Cambridge, Massachusetts: Belknap Press. p. 183. ISBN 978-0-674-02385-7. 
  18. „Silesian Wars“. Encyclopædia Britannica. Nuoroda tikrinta 2023-01-22. 
  19. Ingrao, Charles W. (1994). The Habsburg monarchy, 1618–1815. Cambridge: Cambridge University Press. pp. 173–174. ISBN 0-521-38009-X. 

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Mitford, Nancy (1984), Frederick the Great, New York: E. P. Dutton, ISBN 0-525-48147-8 
  • Schieder, Theodor (2000), Frederick the Great, London, New York: Longman, ISBN 0-582-01768-8 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karališkieji titulai
Prieš tai:
Frydrichas Vilhelmas I
Karalius Prūsijoje, Prūsijos karalius
Brandenburgo kurfiurstas

1740–1786
Po to:
Frydrichas Vilhelmas II