Šventoji (Baltija)
Kitos reikšmės – Šventoji (reikšmės).
| Šventoji | |
|---|---|
 Šventosios upė su Beždžionių tiltu ties Šventosios gyvenviete
| |
| Ilgis | 68,4 km |
| Baseino plotas | 471,9 km² |
| Vidutinis debitas | 5,38 m³/s |
| Ištakos | Skuodo rajono savivaldybė |
| Žiotys | Baltijos jūra |
| Šalys | Lietuva, Latvija |
 Vikiteka |
Šventoji |
Šventoji (latv. Sventāja) – upė šiaurės vakarų Lietuvoje ir pietvakarių Latvijoje, ilgis – 68,4 km (iš jų daugiau kaip 30 km eina valstybine siena tarp Lietuvos ir Latvijos). Prasideda Ledžių apylinkėse, už 9 km į šiaurės vakarus nuo Salantų. Aukštupys yra Skuodo rajono vakaruose, teka į šiaurę, šiauriau nuo Lenkimų upė pasuka į pietvakarius ir prie Šventosios gyvenvietės (Palangos mieste) įteka į Baltijos jūrą. Šventojoje 2008 m. įkurtas Šventosios valstybinis jūrų uostas.
Intakai:
- kairieji – Paraistupis, Laukupis, Plaušmirkis, Graumenalis, Įpiltis, Kulšė, Darba;
- dešinieji – Dunojėlis, Žioklanis, Skroblis, Luknė.
Upės vidutinis nuolydis – 65 cm/km.[1]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šventosios upė (rivulum, qui Sanctus dicitur – „upė, kurią Šventa vadina“) minima 1370 m. Hermano Vartbergiečio Livonijos kronikoje.[2] Upės pavadinimas nusako jos sakralinę reikšmę senajame lietuvių tikėjime (kilmė iš žodžio šventas).[3]
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Šventoji (Baltija). Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 239
- ↑ „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 421 psl.
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.