Augustavo istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Straipsnis apie Palenkės vaivadijoje esantį Augustavo miestą.

Iki miesto įkūrimo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baltų genčių gyvenami plotai XII a.

Apie 9 tūkst. metų pr. m. e. šalia Mėtos ežero būta žmonių gyvenvietės, kurioje pagal atliktus archeologinius kasinėjimus galima spėti gyveno trys šeimos. Kasinėjimų metu rasti titnago dirbiniai. Šiek tiek toliau nuo šios vietos apie IV ir III amžiuose pr. m. e. būta neolito laikų žmonių gyvenvietės. Apie VIII a. pr. m. e. į šias vietoves atsikraustė Baltų gentys. Nuo VIII a. pr. m. e. iki XIX a. šiose vietovėse gyveno lietuviams artima baltų tauta - jotvingiai. 1283 m. jotvingius sumušė kryžiuočių ordinas ir užėmė šias žemes. 1392 m. Vytautas Didysis su savo kariuomene sugriovė kryžiuočių Metenburg pilį, kuri buvo šalia Mėtos upės. 1422 m. pasirašyta Melno taika, po kurios gyvenvietė oficialiai tapo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės dalimi. Gyvenvietė pirmąkart minima 1496 metais, nes šioje vietovėje prie Mėtos upės pradėti imti muito mokesčiai.

XVI a. - 1795 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1526 m. Jonas Radvila III gyvenvietėje įkūrė smuklę ir prekybos punktą, nes gyvenvietė buvo prekybos kelių sankryžoje tarp Lietuvos ir Prūsijos, Varšuvos ir Krokuvos. Pasak legendos miestas pavadintas Žygimanto Augusto garbei. 1546 m. karalienė Bona norėjo pavadinti gyvenvietę Zygmuntowo. 1557 m. miestui suteiktas Augustavo miesto herbas. 1561 m. gegužės 16 d. Žygimantas Augustas suteikdamas Magdeburgo teises pavadino Augustavu. Iki Liublino unijos miestas buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. 1569 m. sieną tarp Lenkijos ir Lietuvos nustačius Mėtos upe Augustavas atiteko Lenkijai, nors miesto kapinės liko Lietuvos pusėje. Miestas sparčiai vystėsi XVII a. pradžioje (1580 m. mieste buvo 270 namai, XVII a. pradžioje jau 500 namų ir 2,500 gyventojų. 1656 m. po Prostkų mūšio totoriai su Jono Kazimiero Vazos kariuomene nusiaubė miestą, žudė ir ėmė į nelaisvę vietinius gyventojus. 1674 m. mieste įsikūrė kahalas, žydų bendruomenė. XVII a. antrojoje pusėje miestą ištiko maras. 1700-1721 m. vyko Šiaurės karas, kurio metu per miestą ėjo įvairiausios kariuomenės LDK, Lenkijos, Švedijos, Rusijos, Saksų ir Brandenburgo. 1710 m. mieste siautėjo maras. XVIII a. antroje pusėje miesto atsigavimas siejamas su Lietuvos dvaro paiždininkiu Antanu Tyzenhauzu, kuris miesto apylinkėse statė naujas gamyklas ir bandė konkuruoti su netoliese esančiu Ščebros kurortu. Mieste neišliko XVIII a. pastatų.

1795 - 1914[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1795 m. po III Abiejų Tautų Respublikos padalijimo miestas atiteko Prūsijos karalystei ir įėjo į Naujosios Rytų prūsijos regiono sudėtį. Čia buvo Dambravo apskrities teismas ir administracinis centras. Apie 1800 m. pastatytas pirmasis miesto mūrinis namas. 1807 m. įėjo į Varšuvos hercogystės, o nuo 1815 m. Lenkijos karalystės sudėtį. 1808 m. miestas tapo Lomžos departamento centru. 1812 m. žygio į Rusiją metu pro miestą ėjo Napoleono kariuomenė. 1815 m. po Vienos kongreso miestas atiteko Lenkijos Kongreso karalystei ir tapo Augustavo vaivadijos centru. 1829 m. pastatytas Augustavo paštas. 1836 m. mieste pastatyta Augustavo miesto rotušė. 1837 m. sukūrus Augustavo vaivadiją, jos centras perkeltas į Suvalkus, Augustavas tapo apskrities centru Augustavo, o nuo 1867 m. – Suvalkų gubernijoje. 1831 m. prasidėjo 1831 m. sukilimas, mieste ir apylinkėse vyko kautynės su Rusijos kariuomene. 1831 m. po nesėkmingų lenkams kautynių ties Ostrolenka, vadinamasis Gelgaudo korpusas su 12 000 karių, ties Raigardu gegužės 29 d. sumušęs rusų generolą Sackeną, žygiuodamas į Lietuvą perėjo per Augustavą. Miesto prekybinę reikšmę pakėlė 18251839 m. iškastas Augustavo kanalas. Per 1863 m. sukilimą Augustavo miškuose veikė kelios sukilėlių rinktinės. 1866 m. Augustavo gubernija padalinta į Suvalkų guberniją ir Lomžos guberniją, miestas pateko į Suvalkų guberniją. 1891 m. mieste pastatytas Augustavo Caro Aleksandro III paminklas. XIX a. pabaigoje mieste architektas Henrikas Markonis sukūrė nemažai klasicistinio stiliaus pastatų. XIX a. mieste klestėjo kontrabanda dėl miesto artumo šalia Prūsijos. 1894 m. pradėta Rusijos kariuomenės kareivinių statyba. 1897 m. mieste pastatytas Augustavo Petro Bagrationo paminklas. XX a. pradžioje per Augustavą nutiestas geležinkelis į Gardiną. XX a. pradžioje mieste gyveno 13,000 žmonių.

Pirmasis pasaulinis karas 1914-1918[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Augustavo girioje vyko rusų ir vokiečių mūšiai. Pirmą kartą VIII vokiečių armijos III divizija Augustavą užėmė 1914 m. rugsėjo 16 d., tačiau kiek vėliau rusai miestą atsiėmė. Antrą kartą Augustavo miškai pagarsėjo 1915 m. vasario mėn., kai vokiečių VIII ir X armijos puolė pietvakarių Lietuvą. Tuomet Augustavo miškuose buvo apsupta didelė Rusijos kariuomenės dalis su XX pėstininkų korpusu. 1916 m. vokiečiai mieste pastatė didelę lentpjūvę.

Tarpukaris 1918-1939[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1919 m. liepą Vokietijos kariuomenė pasitraukė iš miesto. Augustavas figūravo ir Lietuvos nepriklausomybės kovose. 1920 m. liepą rusams veržiantis į Lenkiją, lenkai atsitraukė ir iš jų okupuotos Suvalkų žemės. Tada pasienį su lenkais palei Augustavo kanalą užėmė Lietuvos kariuomenės dalys. Rugpjūčio 16 d. lenkų kariuomenė prieš Raudonąją armiją pradėjo kontrpuolimą. Lenkai prisiartino prie Lietuvos pasienio ir pradėjo spausti ten buvusią Lietuvos apsaugą. Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį miestas buvo priskirtas Lietuvos Respublikai. 1920 m. rugpjūčio 28 d. Augustavas pateko į lenkų rankas. Kovoje su lenkų ulonais žuvę lietuviai kariai palaidoti Augustavo girioje, Plaskų valsčiaus Serski Laso kaimo kapinaitėse. 1921 m. mieste susikūrė Lenkijos kariuomenės 1 Krechovieckių kavalerijos pulkas. Lenkų valdžioje miestas tapo Baltstogės, vėliau Suvalkų vaivadijos centru. 1921 m. čia gyveno 8 300 gyv., 1934 m. apie 13 tūkst. gyventojų, 1939 m. 14,900 gyeventojų. 1921 m. mieste gyveno 2261 žydai, kurie sudarė 25,8% miesto gyventojų. Tarpukaro laikotarpiu mieste sparčiai vystėsi turizmo pramonė.

Antrasis pasaulinis karas 1939-1945[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1939 m. rugsėjo 25 d. į miestą įžengė Raudonoji armija ir iki 1941 m. birželio 22 d. miestas priklausė Baltarusijos TSR, Augustavo rajonui. Per sovietų okupaciją buvo suiminėjami, tremiami ir žudomi vietiniai gyventojai, daugiausiai inteligentija, religinių struktūrų atstovai ir Lenkijos kariuomenės atstovai. 1941 m. birželio 22 d. miestą užėmė Vokietijos kariuomenė. 19411944 m. laikotarpiu miesto žydai buvo išvežti į Treblinkos koncentracijos stovykklą, mieste įkurtas žydų getas. Šiuo laikotarpiu miestas ir jo apylinkės neteko apie 18,000 gyventojų. Per antrąjį pasaulinį karą sugriauta apie 70% miesto pastatų.

Pokaris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuolaikinis Augustavas

1946 m. mieste gyveno apie 7,200 žmonių. Buvo toliau plėtojama turizmo pramonė. 1973 m. prie miesto prijungta nemažai aplinkinių gyvenviečių ir ežerų. 1975-1998 m. miestas priklausė Suvalkų vaivadijai. Nuo 1999 m. Augustavo apskričiai, Palenkės vaivadijai. Pokario laikotarpiu mieste pastatytos tabako ir batų gamyklos. Plėtojama vandens turizmo pramonė Augustavo kanale ir aplinkiniuose ežeruose. 2007 m. miestas šventė 450 miesto įkūrimo metines. Ta proga mieste buvo tvarkoma aplinka, remontuojamos gatvės, renovuojami namai, tvarkomos ežerų pakrantės ir įrenginėjami pėsčiųjų takai. Panaikinus sienos patikros punktą tarp Lietuvos ir Lenkijos sienos, mieste stipriai išaugo tranzitinio transporto srautai. 2007 m. norėta nukreipti šiuos srautus pastatant Augustavo aplinkelį, bet dėl per didelio aplinkelio poveikio aplinkai buvo nuspręsta jo nebestatyti

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Anatol Batura, Augustów i okolice, Białystok, Krajowa Agencja Wydawnicza, 1981 m.;
  • Wojciech Batura, Andrzej Makowski, Jarosław Szlaszyński, Dzieje Augustowa: od założenia miasta do 1945 roku, Suwałki, Wydaw. Zbigniew J. Filipkowski, 1997 m., ISBN 83-86160-26-8
  • Józef Maroszek, Arkadiusz Studniarek, Dzieje Trzciannego i obszaru gminy Trzcianne XV-XX wieku, Towarzystwo Miłośników Ziemi Trzciańskiej. 2004 m.;
  • Tomasz Darmochwał: Północne Podlasie, wschodnie Mazowsze. Warszawa: Agencja "TD" – Wydawnictwo Turystyczne, 2003 m., ss. 86-92. ISBN 83-911266-3-3.
  • Irena i Wojciech Baturowie, Po Ziemi Augustowskiej, Suwałki, Wydawnictwo "Hańcza", 1993 m., ISBN 83-900828-3-7
  • Jerzy Antoniewicz (red.), Studia i materiały do dziejów Pojezierza Augustowskiego, Białystok, Białostockie Towarzystwo Naukowe, 1967 m.