Hidroenergija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Hidroenergija – atsinaujinančiosios energetikos rūšis, kuri energiją išgauna iš judančio vandens jėgos. Vandens energija gali būti panaudota mechanikoje ir elektros gamyboje. Dabar pasaulyje daugiausia naudojama krintančio vandens energija, kuriai išgauti statomos užtvankos, o greta įrengiamos hidroelektrinės.

Veikimo principas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pastačius užtvanką, vienoje jos pusėje vandens lygis būna aukštesnis, o kitoje – žemesnis. Susidaro krintančio vandens srautas, įsukantis turbinas, o šios – generatorius, kurie ir gamina elektros energiją. Hidroelektrines ypač tinka statyti kalnuose, kur didelis upių nuolydis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žinios apie Lietuvos hidroenergetikos formavimąsi siekia XIV a., kuomet didieji Lietuvos kunigaikščiai savo raštuose mini upes, ežerus, tvenkinius ir malūnus. 1841 m. publikacijos nurodo, kad Lietuvos gubernijose buvo 532 hidrojėgainės ir 161 vėjo malūnas. Šiose jėgainėse gaunama energija buvo naudojama grūdams malti ir popieriaus, vilnos, medienos ir metalo pramonei vystyti.

Pirmosios hidroelektrinės buvo pastatytos 18761881 m. Laufene, Vokietijoje ir Greisaide, Jungtinėje Karalystėje. Pirmosios elektrinės buvo mažos ir siekė tik kelių šimtų vatų galią. 1910 m. Lietuvoje pirmoji HE pastatyta Anykščiuose.

Panaudojimas pasaulyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasaulyje panaudojama apie 25 % vandens energijos išteklių. Didžiulį jos potencialą turi Kinija, Brazilija, Rusija ir Kanada. Pasaulio mastu hidroelektrinėse pagaminama apie 7 % elektros energijos ir ši dalis didėja. Yra valstybių, kurių hidroelektrinėse pasigaminama visa arba didžioji dalis energijos (Paragvajuje 100 %, Norvegijoje 96 %, Brazilijoje 86 %). Apskaičiuota, kad, panaudojus visus įmanomus įsisavinti tekančio vandens išteklius, galima būtų pagaminti net apie 40 % pasaulio elektros energijos.

Privalumai ir trūkumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pranašumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Tekančio vandens energija yra neišsenkanti.
  • Ilgas hidroelektrinių veikimo laikas.
  • Pagamintos el. energijos kaina ir eksploatacijos išlaidos yra nedidelės.
  • Galimybė tvenkiniuose kaupti vandenį ir sumažinti potvynių riziką, tiekti vandenį per sausras.

Trūkumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Užtvankų įrengimas brangus ir trunka ilgai.
  • Užtvindoma didžiulė teritorija, prarandama daug žemės naudmenų, sunaikinama augalija ir gyvūnija.
  • Dėl žemės drebėjimų, nuošliaužų užtvanka gali sugriūti ir upės slėnyje susidaryti niokojančių potvynių.

Atsinaujinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Saulės energija garina vandenį iš žemės vandenų ir vandens garai kyla į viršų. Vandens garams pasiekus vėsesnį atmosferos oro sluoksnį, jie kondensuojasi ir formuojasi debesys. Drėgmė krenta į žemę lietaus ir sniego pavidalu, papildydama vandens atsargas vandenynuose ir upėse. Hidroenergija vadinama atsinaujinančiu energijos šaltiniu, nes žemės vanduo nuolat pasipildo krituliais.