Paragvajaus geografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Paragvajus.svg

ParagvajusPietų Amerikos valstybė, neturinti priėjimo prie jūros. Šiaurės rytuose ribojasi su Brazilija, pietuose – su Argentina, vakaruose – su Bolivija. Dauguma sienų vedamos upėmis. Paragvajaus upė dalina šalį į dvi skirtingas dalis: Rytinį Paragvajų (Paraguay Oriental), dažniausiai vadinamą Paraneña, ir Vakarinį Pargvajų (Paraguay Occidental), vadinamą Čiaku.

Išorinės sienos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paragvajaus Respubliką supa trys didelės Pietų Amerikos šalys – Argentina, Brazilija ir Bolivija. Čiako aukštumomis vedama siena su Bolivija nustatyta 1938 m. Šiaurės vakarinė sienos su Brazilija dalis nustatyta 1927 m. ir vedama Apės upe, o rytinė dalis – 1872 m. Siena su Argentina nustatyta 1876 m. ir vedama Paranos, Paragvajaus ir Pilkomajo upėmis.

Paraguay rel98.jpg

Gamtiniai regionai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paragvajuje yra 2 ryškūs gamtiniai regionai – plynaukščių, kalvų ir slėnių kraštas Paraneña, ir didžiulė plokščia Čiako lyguma. Net 95 % Paragvajaus gyventojų dėl palankesnio klimato ir didesnio teritorijos įsisavinimo gyvena Paranenjoje.

Paranenjos regionas (Paraneña)

Šis regionas yra rytinėje šalies dalyje, tarp Paranos ir Paragvajaus upių. Regione dominuoja plynaukštės ir aukštumos – Brazilijos plokščiakalnio atšakos. Einant į vakarus paviršius leidžiasi. Vyraujantis aukštis 300–700 m. Paranenja drėkinama gausių Paragvajaus ir Paranos intakų, lėtai vingiuojančių tarp kalvų ir sudarančių meandras. Dažni potvyniai. Regione išskiriami šie orografiniai objektai: Paranos plynaukštė, Šiaurinė aukštuma, Centrinių kalvų juosta, Centrinė žemuma, Njembuku (Ñeembucú) plynaukštė, bei Kordiljeros (Amambay, Mbaracayú, Caaguazú) – aukščiausia Paragvajaus vieta.

Čiako regionas

Į vakarus nuo Paragvajaus upės driekiasi Čiako platybės. Tai dalis Argentinos, Urugvajaus ir Bolivijos teritorijose išsidėsčiusio Gran Čiako. Šis regionas užima apie 60 % šalies teritorijos. Einant į vakarus paviršius palaipsniui kyla. Išskiriamos dvi dalys: Žemasis Čiakas (Bajo Chaco) ir Bolivijos pasienyje esantis Aukštasisis Čiakas (Alto Chaco). Pagrindinis Žemojo Čiako gamtinis objektas – Estero Patiño – apie 1500 km² užimanti pelkė.

Paragvajaus upė netoli Asunsjono

Hidrografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Upės daro didelę įtaką šaliai. Kadangi Paragvajus neturi priėjimo prie jūros, upės yra svarbios transporto arterijos. Prie jų įsikūrę didžiausi šalies miestai. Svarbiausia šalies upė – Paragvajus. Tai laivybinė arterija, sujungianti su La Platos regionu ir pietvakarių Brazilija. Asunsjono uostą gali pasiekti net okeaniniai laivai. Upė, tekėdama per lygumas, formuoja senvages, upines salas, meandras, pelkes. Tačiau neretai kyla dideli potvyniai, užliejantys dideles teritorijas. Didžiausi Paragvajaus upės intakai Paragvajaus Respublikos teritorijoje yra Apa, Akidabanas (Río Aquidabán), Tebikuari (Río Tebicuary), atitekančios iš Paranenjos kalvų bei Pilkomajas – iš Čiako lygumų. Daugybė mažų upelių įteka į šalies rytiniu pakraščiu vingiuojančią Paranos upę. Parana – ne tik laivybinė arterija, bet ir energijos šaltinis (Jasiretos ir Itaipu HE). Čiako regione didesnių upių nėra. Po lietaus susidaro daug užpelkėjusių plotų, laikinų upių ir ežerų, kurių vanduo dažniausiai būna druskingas.

Čiako krūmynai

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paragvajus patenka į tropinio ir subtropinio klimato juostas. Paranenjai būdingas drėgnas subtropinis klimatas su sezonine temperatūrų kaita. Vasarą dominuoja šiltas šiaurės rytų vėjas. Žiemą dominuoja šaltas pampero vėjas iš Pietų Atlanto. Kadangi Paragvajuje vėjams gamtinių kliūčių nėra – dažnos orų permainos, būdingi stiprūs vėjai, galintys pasiekti net 160 km/h greitį. Šalies pietryčiuose pasitaiko tornadų.

Paranenjoje išskiriami du metų laikai: vasara (spalio – kovo mėn.) ir žiema (gegužės – rugpjūčio mėn.). Balandis ir gegužė yra tarpiniai mėnesiai, kuriems būdingos orų permainos. Žiemą temperatūra gali nukristi iki 18–15 °C, visoje šalyje yra šalnų ir sniego tikimybė įsiveržus Antraktiniam frontui, tačiau įsivyravus šiaurės vėjams būna šilta. Vasarą temperatūra pakyla iki 24–27 °C, nors neretai gali pasiekti ir 40 °C. Įsiveržus šaltąjam frontui kyla stiprios audros.

Per metus vidutiniškai iškrinta apie 1300 mm kritulių. Kordiljerose gali iškristi virš 3000 mm kritulių. Drėgnaiusi mėnesiai kovas - gegužė ir spalis - lapkritis.

Čiakui būdingas sausas tropinis klimatas. Vasaros karšta, žiemos šalta, su speigais. Didelis dienos ir nakties temperatūrų skirtumas. Per metus iškrenta 50–100 mm kritulių. Dauguma kritulių iškrenta vasarą, tada susidaro laikini ežerai ir pelkės. Sausuoju laikotarpiu dauguma paviršinių vandenų išdžiūsta.

Augalija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paranenjos regione gausu miškų, ypač upių slėniuose. Centrinei daliai būdingos pievos su medžiais ir krūmynais. Čiake – pievos su quebracho ir kaktusų sąžalynais.

Gyvūnija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būdingi žinduoliai: jaguarai, pekariai, šernai, elniai, šarvuočiai, skruzdėdos. Didelė paukščių įvairovė: ibiai, garniai, tukanai, karveliai, kurapkos, nandu, seriemos, papūgos. Gausu įvairių vabzdžių.

Faktai ir skaičiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Geografinės koordinatės
Teritorija
  • visa: 406 750 km²
  • sausuma: 397 300 km²
  • vanduo: 9 450 km²
Sienos
Kranto linija
  • nėra
Ekstremalūs taškai
  • aukščiausia vieta: Pero kalnas 842 m
  • žemiausia vieta: netoli Paragvajaus ir Paranos santakos 46 m
Gamtiniai resursai
Dirbama žemė
  • ariama: 6 %
  • laikini pasėliai: 0 %
  • laikinos ganyklos: 55 %
  • miškai ir krūmynai: 32 %
  • kita: 7 %
Drėkinama žemė
  • 670 km²
Gamtiniai pavojai
  • potvyniai, sausros, žemės užpelkėjimas, audros
Ekologinės problemos
  • miškų kirtimas (20 000 km² 1958–1985 m. laikotarpiu), vandens užterštumas