Brazilijos geografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Žemėlapis

Brazilija yra didžiausia Pietų Amerikos ir penkta pagal plotą pasaulio valstybė. Pietuose ji ribojasi su Argentina, Urugvajumi ir Paragvajumi, rytuose – su Bolivija ir Peru, šiaurėje – su Kolumbija, Venesuela, Gajana, Surinamu ir Prancūzų Gviana, rytuose – su Atlanto vandenynu.

Valstybės plotas, įskaitant salas – 8.511.965 km². Vanduo užima 55,455 km².

Valstybinė siena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valstybinės sienos sausumoje ilgis 14.691 km.:

Valstybė Sienos ilgis
Argentina 1 223 km.
Bolivija 3 400 km.
Gajana 1 643 km.
Prancūzų Gviana 673 km.
Kolumbija 1 119 km.
Paragvajus 1 290 km.
Peru 1 560 km.
Surinamas 597 km.
Urugvajus 985 km.
Venesuela 2 200 km.

Valstybinės sienos Atlanto vandenyne ilgis 7 491 km.

Reljefas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžiąją dalį šalies teritorijos (~41 %) užima iki 200 m iškylančios žemumos. Visą Brazilijos šiaurę užima Amazonės žemuma, o pietuose, Paragvajaus upės aukštupyje, įsiterpia šiaurinė La Platos žemumos dalis, kurią užima Pantanalio pelkynė. 37 % Brazilijos ploto dengia 200–500 m aukščio plynaukštės, 21,5 % – iki 1200 m iškylantys kalnai ir plokščiakalniai, o 0,5 % – teritorijos virš 1200 m. Visą centrinę Braziliją užima Brazilijos plokščiakalnis, kurį sudaro kalnagūbrių juostos (Sera do Maras, Mantikeiros kalnagūbris) ir plynaukščių regionai (Borborema, Mato Grosas). Pietryčiuose jo aukštis pasiekia 2890 m (Bandeiros kalnas). Tačiau aukščiausias šalies regionas yra šiaurėje – tai Gvianos plokščiakalnio pietinis pakraštys. Aukščiausia vieta – 3014 m Neblinos kalnas.

Hidrografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Brazilijos upės priklauso Atlanto vandenyno baseinui. Visą šiaurinę ir centrinę dalį (Amazonės žemumą, Gvianos plokščiakalnio pietus ir Brazilijos plokščiakalnio šiaurę) arba 45,7 % užima vandeningiausios pasaulio upės – Amazonės baseinas. Jam priklauso Amazonės upė su daugybe intakų: Tapažosas, Madeira, Negras, Tokantinsas, Aragvaja, Brankas, Šingu, Žapūra, Purusas, Žuruena, Iriri ir kt. Šiaurės rytinė dalis priklauso San Fransisko upės baseinui, o pietinė – La Platos baseinui (Parana, Urugvajus, Paragvajus, Paranapanema ir kt.). Taip pat daug upių, tiesiogiai tekančių į vandenyną (Šiaurės Paraiba, Pietų Paraiba, Mearinas ir kt.). Amazonijos upėse yra didelių salų (Maražo, Bananalis, Tupinambarana ir kt.).

Brazilijos plokščiakalnio upėse įrengta daug tvenkinių: Sabradinjo, Boa Esperansos, Furnaso, Itaipu ir kt. Šalyje didelė gausa krioklių. Pats žymiausias yra Argentinos pasienyje krentantis Igvasu krioklys. Amazonijoje gausu senvagių ir kitų laikinų ežerų. Šalyje labai gausu pelkynų.

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Brazilijos, plytinčios ties pusiauju, klimatui yra būdingi regioniniai skirtumai. Amazonės žemumoje vyrauja ekvatorinis drėgnas klimatas – metinis kritulių vidurkis yra apie 4000 mm, vidutinė mėnesio temperatūra apie 25–28 laipsniai. Brazilijos ir Gvianos plokščiakalnyje vyrauja subekvatorinis drėgnas klimatas – vidutinis metinis kritulių kiekis yra apie 1000–2000 mm. Pietinėje šalies dalyje vyrauja subtropinis jūrinis klimatas – vidutinis metinis kritulių kiekis yra apie 1800 mm, vidutinė mėnesio temperatūra apie 13 laipsnių, liepos mėnesį – 24.

Gyvoji gamta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miškai ir krūmynai užima ~56 % Brazilijos teritorijos; iš jų apie pusę sudaro drėgnieji pusiaujo miškai, augantys Amazonijoje. Jie gamina 20 % Žemės atmosferos deguonies ir yra unikalūs savo bioįvairove. Žemumos rytuose ir gretimuose Gvianos bei Brazilijos plokščiakalnių šlaituose auga visžaliai ir lapus metantys miškai. Tropinių miškų ruožų yra išlikę ir vandenyno pakrantėje (vadinamieji Atlanto miškai). Brazilijos plokščiakalnio centrinius regionus užima krūmų ir nedidelių medelius savanos, vadinamos seradu. Upių pakrantėse auga galeriniai miškai. Plokščiakalnio šiaurės rytuose (ypač Borboremos plynaukštėje) plyti pusdykumių sukulentų ir kserofitų retmiškiai, vadinami kaatinga. Į pietus nuo 24° p. pl. būdingi visžaliai lapuočių ir mišrieji miškai iš braziliškųjų araukarijų su lapuočių pomiškiu (jame auga ir paragvajinis bugienis).

Brazilijoje būdinga neotropinė gyvūnija, pasižyminti itin didele įvairove: ~2500 žinduolių rūšių, arba 55 % pasaulio rūšių (pumos, jaguarai, tapyrai, pampų elniai, beždžionės, tinginiai, skruzdėdos, šarvuočiai, pekariai, agučiai, oposumai, gėlavandeniai Amazonės delfinai, kapibaros ir kiti graužikai), ~3500 paukščių rūšių arba 40 % pasaulio rūšių (įvairios papūgos, kolibriai, hoacinai, tukanai, harpijos, tanagros, nandai), ropliai (įvairios gyvatės, tarp jų anakondos, driežai, vėžliai, kaimanai, gekonai, aligatoriai), varliagyviai (medvarlės, salamandros), žuvys (arapaimos, piranijos, elektriniai unguriai, upiniai spygliauodegiai, cichlidai, anostomai, amerikinės dvikvėpės)[1].

Didelės Brazilijos teritorijos paskelbtos nacionaliniais parkais ir rezervatais, saugomų teritorijų bendras plotas viršija 150 000 km². Seniausias yra 1930 m. įkurtas Itatiajos nacionalinis parkas. Atlanto pietryčių miškų, Discovery pakrantės Atlanto miškų rezervatai, Pantanalio draustinis, Žau, Sera da Kapivaros, Igvasu nacionaliniai parkai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Žemės panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ariama žemė – 7 %
  • Ganyklos – 22 %
  • Selva ir kitos miškais apaugusios teritorijos – 58 %
  • Kita – 13 %

Melioruotos žemės: 29 200 km² (2006 m. duomenys).

Reikia atkreipti dėmesį, kad šie duomenys greitai kinta, kadangi Brazilijos miškai – vienas iš didžiausių deguonies šaltinių planetoje – labai sparčiai kertami.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Brazilijos geografija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003