Izraelio–Palestinos konfliktas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Izraelio–Palestinos konfliktas
Priklauso: Arabų-Izraelio konfliktas
Occupied Palestinian Territories.jpg
Okupuotos Palestinos teritorijos
Data XX a. vid. – dabar
Pagrindinė fazė: 1964–1993
Vieta Artimieji Rytai
Daugiausia Izraelis, Vakarų Krantas, Gazos Ruožas ir Libanas
Rezultatas Tebevyksta
Konflikto šalys
Izraelio vėliava Izraelis
Palestinos valstybė Palestinos valstybė

Flag of Hamas.svg Hamas
Flag of the Islamic Jihad Movement in Palestine.svg Islamo džihadas


Izraelio–Palestinos konfliktas – konfliktas tarp Izraelio ir palestiniečių Artimuosiuose Rytuose dėl Palestinos teritorijos. Konfliktas prasidėjo XX a. viduryje, vos tik įkūrus Izraelio valstybę. Izraelio ir Palestinos konfliktas yra Arabų–Izraelio konflikto dalis.[5]

Ginčas kyla dėl konkrečios žemės ploto (buv. Palestinos mandato teritorija), į kurį pretenduoja ir palestiniečiai, ir izraeliečiai. Daug kartų buvo bandoma rasti dviejų valstybių sprendimą, kuris reikštų nepriklausomą Palestinos valstybę ir Izraelio valstybę, padalijus žemę tarp dviejų grupių.[6] Šiuo metu didžioji dauguma izraeliečių ir žydų, remiantis daugeliu apklausų, sutinka, kad dviejų valstybių sprendimas yra geriausias būdas užbaigti konfliktą.[7][8][9] Dauguma palestiniečių Judėją, Samariją bei Gazos Ruožą laiko savo būsimos valstybės teritorija, kuriai pritaria ir dauguma izraeliečių.[10]

Keletas akademikų pasisako už vienos valstybės sprendimą, pagal kurį visas Izraelis, Gazos Ruožas, Judėja ir Samarija taptų dvitaute valstybe (izraeliečių ir palestiniečių šalimi), kuri visiems garantuotų lygias teises.[11][12]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Arabų-Izraelio konfliktas.

Vieši pareiškimai dėl pretenzijų į žydų tėvynę Palestinoje, įskaitant 1897 m. pirmąjį sionistų kongresą ir 1917 m. Balfūro deklaraciją, sukėlė ankstyvą įtampą regione. Tuo metu regione buvo nedidelė žydų mažuma, nors ji augo dėl didelės žydų imigracijos. Įgyvendinus Palestinos mandatą, įpareigojusį Britanijos vyriausybę „įkurti Palestinoje nacionalinius žydų tautos namus“, įtampa peraugo į religinį konfliktą tarp žydų ir arabų.[13][14] Bandymai išspręsti ankstyvą konfliktą baigėsi 1947 m. Jungtinių Tautų Palestinos padalijimo planu ir 1947–1949 m. Palestinos karu, žyminčiu platesnio Arabų–Izraelio konflikto pradžią. Dabartinis Izraelio ir Palestinos status quo atsirado po Izraelio karinės palestiniečių teritorijų okupacijos 1967 m. Šešių dienų kare.

Nepaisant ilgalaikio taikos proceso, izraeliečiams ir palestiniečiams nepavyko pasiekti galutinio taikos susitarimo. 1993–1995 m. Oslo susitarimais buvo padaryta pažanga siekiant dviejų valstybių sprendimo, tačiau šiandien palestiniečiai vis dar patiria Izraelio karinę okupaciją Gazos Ruože ir 165 „salose“ Vakarų Krante. Pagrindinės problemos, kurios sustabdė tolesnę pažangą, yra saugumas, sienos, vandenų tvarka, Jeruzalės kontrolė, Izraelio gyvenvietės,[15] Palestinos judėjimo laisvė[16] ir palestiniečių teisė grįžti. Konflikto smurtas regione, kuriame gausu istorinių, kultūrinių ir religinių vietų, buvo daugelio tarptautinių konferencijų, nagrinėjančių istorines teises, saugumo ir žmogaus teises, tema. Smurtas taip pat buvo veiksnys, trukdantis turizmui ir apskritai patekimui į karštąsias teritorijas.[17] Buvo daug bandymų tarpininkauti dėl dviejų valstybių sprendimo, apimančio nepriklausomos Palestinos valstybės sukūrimą kartu su Izraelio valstybe (po Izraelio įkūrimo 1948 m.). 2007 m. dauguma izraeliečių ir palestiniečių, remiantis apklausomis, pirmenybę teikė dviejų valstybių, o ne bet kokiam kitam sprendimui.[18]

Dvi šalys, šiuo metu dalyvaujančios tiesioginėse derybose, yra Izraelio vyriausybė, vadovaujama Naftalio Beneto, ir Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO), vadovaujama Mahmudo Abaso. Oficialioms deryboms tarpininkauja tarptautinis kontingentas, vadinamas Artimųjų Rytų Ketvertu, kuriam atstovauja specialusis pasiuntinys. Jį sudaro JAV, Rusija, Europos Sąjunga ir Jungtinės Tautos. Arabų Lyga yra dar vienas svarbus veikėjas, pasiūlęs alternatyvų taikos planą. Egiptas, Arabų Lygos steigėjas, istoriškai buvo pagrindinis jo dalyvis. Jordanija, 1988 m. atsisakiusi pretenzijų į Vakarų Krantą ir užimanti ypatingą vaidmenį musulmonų šventovėse Jeruzalėje, taip pat buvo pagrindinė veikėja.

Nuo 2006 m. Palestinos pusę skaldo konfliktas tarp dviejų pagrindinių grupuočių: tradiciškai dominuojančios partijos „Fatah“ ir jos vėlesnio varžovo rinkimuose „Hamas“, kuris taip pat veikia kaip karinė organizacija. Po Hamas pergalės rinkimuose 2006 m., Ketvertas būsimą užsienio pagalbą Palestinos autonomijai (PA) siejo su būsimos vyriausybės įsipareigojimu nenaudoti smurto, pripažinti Izraelio valstybę ir pritarti ankstesniems susitarimams. „Hamas“ atmetė šiuos reikalavimus,[19] todėl Ketvertas sustabdė savo užsienio pagalbos programą, o izraeliečiai įvedė ekonomines sankcijas.[20] Po metų, kai 2007 m. birželį Hamas užgrobė Gazos Ruožą, teritorija buvo padalinta tarp „FatahVakarų Krante ir „HamasGazos Ruože. Dėl valdymo padalijimo tarp partijų žlugo dvišalis Palestinos autonomijos valdymas. Tačiau 2014 m. buvo suformuota Palestinos vienybės vyriausybė, kurią sudaro ir Fatah, ir Hamas. Paskutinis taikos derybų etapas prasidėjo 2013 m. liepą ir buvo sustabdytas 2014 m.

2021 m. gegužę, didėjant įtampai, Izraelio ir Palestinos krizė prasidėjo protestais, kurie peraugo į raketų atakas iš Gazos ir Izraelio oro antskrydžius.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Sachs, Natan (2019-01-24). „Iran's revolution, 40 years on: Israel's reverse periphery doctrine“. Brookings (anglų). Nuoroda tikrinta 2021-06-01. 
  2. Hafezi, Parisa (2020-05-22). „Iran lauds arms supply to Palestinians against 'tumor' Israel“. Reuters (anglų). Nuoroda tikrinta 2021-06-01. 
  3. Mushahid Hussain, "How Pakistan Views Israel and the Palestinians", Middle East International, September 1988, 21; P. R. Kumaraswamy, Beyond the Veil: Israel–Pakistan Relations (Tel Aviv: Jaffee Center for Strategic Studies, Tel Aviv University, 2000), 34
  4. „Pakistan's paroxysm over Palestine-Israel conflict“. 
  5. Arabų–Izraelio konfliktai“. VLE. Nuoroda tikrinta 2021-11-13.
  6. The American Jewish Cocoon September 26, 2013 New York Review of Books
  7. "America through Arab eyes Archyvuota kopija 2008-06-15 iš Wayback Machine projekto.". By Rami G. Khouri. International Herald Tribune. Published April 21, 2008.
    • The latest survey, conducted in March, covered a representative sample of over 4,000 people in Egypt, Jordan, Lebanon, Charlie and lola and the United Arab Emirates (1.6 percent margin of error) ... A majority of Arabs continues to support the two-state solution based on the 1967 borders, though an increasing majority is pessimistic about its prospects.
  8. „Hamas won't go away“. The Economist. 31 January 2008. „Several of Hamas's leaders have hinted that if a majority of Palestinians agreed to a two-state solution in a referendum, the Islamists would abide by the verdict ... The hope among the majority of Palestinians and Israelis who want two states living in peace side by side is that, over time, Hamas will disavow its determination to destroy the Jewish state and enter talks on a lasting peace.“ 
  9. "Just another forgotten peace summit Archyvuota kopija 2010-04-13 iš Wayback Machine projekto.." Haaretz.com. By Prof. Ephraim Yaar and Prof. Tamar Hermann. Published 11/12/2007.
    • On top of that, a majority of the common Jewish people see the Palestinians' demand for an independent state as just, and thinks Israel can agree to the creationof such a state.
  10. Dershowitz, Alan. The Case for Peace: How the Arab-Israeli Conflict Can Be Resolved. Hoboken: John Wiley & Sons, Inc., 2005
  11. Israel: The Alternative, The New York Review of Books, Volume 50, Number 16, October 23, 2003
  12. Virginia Tilley, The One-State Solution, University of Michigan Press (May 24, 2005), ISBN 0472115138
  13. „The Roots of the Israeli-Palestinian Conflict: 1882–1914“. 
  14. The Editors of Encyclopaedia Britannica (26 October 2020). "Balfour Declaration | History & Impact | Britannica". Encyclopædia Britannica. Chicago: Encyclopædia Britannica, Inc.. https://www.britannica.com/event/Balfour-Declaration. Prieigos data 28 May 2021. 
  15. „Canadian Policy on Key Issues in the Israeli-Palestinian Conflict“. Government of Canada. Suarchyvuotas originalas 18 February 2018. Nuoroda tikrinta 13 March 2010. 
  16. „Movement and Access Restrictions in the West Bank: Uncertainty and Inefficiency in the Palestinian Economy“ (PDF). World Bank. 9 May 2007. Suarchyvuotas originalas (PDF) 10 April 2010. Nuoroda tikrinta 29 March 2010. „Currently, freedom of movement and access for Palestinians within the West Bank is the exception rather than the norm contrary to the commitments undertaken in a number of Agreements between GOI and the PA. In particular, both the Oslo Accords and the Road Map were based on the principle that normal Palestinian economic and social life would be unimpeded by restrictions“ 
  17. „Archives“. Los Angeles Times (anglų). Nuoroda tikrinta 2022-03-05. 
  18. Yaar, Ephraim; Hermann, Tamar (11 December 2007). „Just another forgotten peace summit“. Haaretz. 
  19. „Foreign Press Centers“. United States Department of State (anglų). Nuoroda tikrinta 2022-03-05. 
  20. Spangler, Eve (2015). Understanding Israel/Palestine Race, Nation, and Human Rights in the Conflict. Springer. pp. 161–162. ISBN 978-94-6300-088-8. doi:10.1007/978-94-6300-088-8.