1917 m. Balfūro deklaracija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Balfour declaration unmarked.jpg

Balfūro deklaracija1917 m. lapkričio 2 d. Didžioji Britanijos užsienio reikalų ministro Artūro Džeimso Balfūro laiškas britų žydų bendruomenės atstovui, lordui Valteriui Rotšildui, skirtas Sionistų federacijai. Laiške išdėstyta palanki britų kabineto pozicija Sionistų siekiams.

Deklaracijos atsiradimo priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmas pasaulinis karas Izraelio žydams buvo labai sunkus. Turkijos ekonomika buvo žlugusi, infliacija didelė. Priešingai nei turkai, britai iki karo palankiai žiūrėjo į sionistų judėjimą. Prasidėjus karui Turkija iš Palestinos deportavo visus žydus – užsienio piliečius. Aleksandrijoje (Egiptas) susirinko apie 11 000 pabėgėlių žydų ir Z. Žabotinskio pastangomis buvo sukurtas Žydų legionas. Legionas turėjo padėti britams išlaisvinti Palestinos žemę nuo turkų. Po ilgų britų svarstymų, legionas 19171918 m. dalyvavo išlaisvinant Jeruzalę ir kitus Palestinos miestus. 400 metų Turkijos viešpatavimui atėjo galas.

Žydų legiono kariai 1917 m. Jeruzalėje

Ši deklaracija neatsirado netikėtai. Faktiškai tai buvo derybų rezultatas, kurias sionistų lyderiai vedė su britų vyriausybe. Geopolitinė tuo metu situacija buvo tokia, kad Anglija ir Prancūzija kovojo dėl įtakos sferų Artimuose Rytuose ir betarpiškai Palestinoje. Kai kurios jėgos britų vyriausybėje tikėjo, kad deklaracija leis jai vienašališkai valdyti Palestiną. Deklaracija buvo ruošiama beveik metus, tuo tarpu Anglijos žydų Taryba ir Anglijos žydų asociacija bandė užblokuoti ją. Deklaracijos projektas buvo parodytas karo komitetui 1917 m. rugsėjį, bet pro sionistinės politikos priešininkui, vyriausybės nariui, Edvinui Montegju pavyko atidėti dokumento priėmimą. Buvo nuspręsta šiuo klausimu konsultuotis su JAV[1]. Iš pradžių JAV vengė teigiamo atsakymo, bet dėl JAV sionistų grupių spaudimo, deklaracijai pritarė JAV prezidentas V. Vilsonas ir ji buvo priimta.

Deklaracija[taisyti | redaguoti kodą]

Balfūro deklaracija – dokumentas, suvaidinęs didelį vaidmenį XX a. žydų istorijoje, buvo paskelbtas 1917 m. lapkričio 2 d. D. Britanijos užsienio reikalų ministro A. Balfūro, vyriausybės vardu. Deklaracijos tekstas:

Užsienio reikalų ministerija
1917 m. lapkričio 2 d.

Brangus lorde Rotšilde

Turiu garbę perduoti Jums, Jos Didenybės vyriausybės vardu, šia deklaraciją, kuria reiškiamos simpatijos žydų sionistų siekiams, kurios buvo pateiktos išnagrinėti vyriausybės kabinetui ir joms pritarta:
„Jos Didenybės vyriausybė palankiai žiūri į žydų tautos nacionalinių židinių atsiradimą Palestinoje ir dės visas pastangas šio tikslo siekimui, tuo aiškiai suprasdama, kad savo veiksmais nepakenks pilietinėms ir religinėms egzistuojančioms Palestinoje ne žydų bendruomenėms teisėms ir politiniam statusui, kuriuo naudojasi žydai bet kurioje kitoje šalyje“.
Būčiau labai dėkingas Jums, jei Jūs pateiktumėt šią deklaraciją Sionistų Federacijai.

Nuoširdžiai Jūsų,
Artūras Džeimsas Balfūras

Pasekmės ir ginčai[taisyti | redaguoti kodą]

1920 m. balandžio 24 d. Balfūro deklaraciją San Remo konferencijoje patvirtino sąjungininkai, kaip pokarinės Palestinos sureguliavimo pagrindą, o 1922 m. liepos 24 d. ją patvirtino britų mandato Palestinoje tekste ir Tautų Sąjunga. Britų mandatą taip pat pripažino ir Pasaulinė Sionistų organizacija, kaip Palestinos žydų atstovą Tautų Lygoje, turinčią konsultacines funkcijas.

Britai pradžioje žadėję skatinti žydų tautinių židinių (žydų valstybės) susidarymą istorinėje Palestinos žemėje (abipus Jordano upės), 1921 m. atskyrė rytų krantą ir įkūrė Transjordaniją, o 1923 m. Prancūzijai perdavė Golano aukštumų dalį.

Kai Balfūro deklaracija atliko savo vaidmenį ir. britams buvo užtikrinta Tautų Lygos mandatas Palestinos valdyme, oficialiuose D. Britanijos sluoksniuose ėmė didėti šios deklaracijos priešininkų spaudimas. Šie manė, kad dėl britų hegemonijos Artimuosiuose Rytuose reikia įkurti eilę arabų karalysčių: Jordaniją, Iraką ir t. t., kurios remtų britus. Toks planas nepaliktų vietos žydų tautiniams židiniams. Dalis britų valdininkų manė, kad Europos kultūros žydų palaikymas išprovokuos arabų pyktį visame regione. Ši pozicija buvo matoma, kai 1917–1919 m., veikianti karo administracija, priešinosi deklaracijos paskelbimui ir trukdė jos publikavimui[2]. Kova dėl deklaracijos praktinio įgyvendinimo tęsėsi visus 30 metų, kol britai valdė Palestiną.

Įdomūs faktai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Visuomenė apklausa, atlikta 2004 m. pabaigoje įvairiuose pasaulio šalyse parodė, kad tarp 24 tūkstančių arabų inteligentų, turinčių universitetinį išsilavinimą ir aktyviai naudojančių internetą, Balfūro deklaracija yra „pats baisiausias praėjusio šimtmečio dokumentas“[3].

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]