Gajus Julijus Cezaris
| Gajus Julijus Cezaris | |
|---|---|
| Romos respublikos vadovas | |
| Gajus Julijus Cezaris | |
| Gimė: | 100 m. pr. m. e. liepos 13 d. |
| Mirė: | 44 m. pr. m. e. kovo 15 d. |
| Tėvai: | Gajus Julijus Cezaris Vyresnysis, Avrelija Kotta |
| Sutuoktinis(-ė): | 1)Kornelija Cinila, 2)Pompeja Sula, 3)Kalpurnija Pizonis |
| Vaikai: |
Julija Cezaris, |
| Romos respublikos vadovas | |
| Veikla: | Romos respublikos valstybės veikėjas, karvedys. |
| Gajus Julijus CezarisVikiteka | |
Gajus Julijus Cezaris (lot. Gaius Julius Caesar, 100 m. pr. m. e. liepos 13 d. – 44 m. pr. m. e. kovo 15 d.) – Romos valstybės veikėjas, karvedys, rašytojas, kilęs iš patricijų Julijų giminės.[1][2]
Užkariavęs Galiją Cezaris išplėtė Romos valstybės ribas iki šiaurės Atlanto pakrantės ir prie Romos prijungė visą dabartinės Prancūzijos teritoriją, taip pat buvo įsiveržęs į Britų salas. Gajus Julijus Cezaris turėjo puikius karinio stratego ir taktiko gebėjimus, nugalėjo priešininkus pilietiniame kare ir tapo Romos valstybės valdovu. Kartu su Gnėjumi Pompėjumi pradėjo romėnų visuomenės ir valstybės reformą, kuri jau po jo mirties lėmė Romos imperijos susiformavimą.
Gyveno Graikijoje ir Mažojoje Azijoje. 78 m. pr. m. e. grįžo į Romą ir kovojo su savo priešininkais. Karinei praktikai būdingi drąsūs taktiniai manevrai, sumanus naujos technikos panaudojimas, tiekimo tarnybos stiprinimas. Puolimo ir gynimosi veiksmus laikė lygiareikšmiais ir sumaniai derino. Cezario laikais padidėjo vyriausiojo vado ir legionų vadų reikšmė. Išliko 7 „Galų karo užrašų“ ir 3 „Pilietinio karo užrašų“ knygos.
Valdymas[taisyti | redaguoti kodą]
61-60 m. pr. m. e. valdė provinciją Ispanijoje. 60 m. pr. m. e. grįžo į Romą ir su Pompėjumi bei Krasu sudarė I triumviratą. 58 m. pr. m. e. paskirtas Narbonos Galijos vietininku. Iki 51 m. pr. m. e. užkariavo visą Galiją, atrėmė germanų puolimus, 55-53 m. pr. m. e. surengė sėkmingus karo žygius į Britaniją ir Germaniją. 49 m. pr. m. e. su kariuomene peržengė Rubikono upę (ji skyrė Cezario valdomas sritis nuo Italijos) ir pradėjo kovą su Pompėjumi dėl valdžios (53 m. pr. m. e. žuvus Krasui I triumviratas iširo). 48-45 m. pr. m. e. nugalėjo Pompėjaus ir jo šalininkų kariuomenes. Lemiamas mūšis įvyko ties Farsalu. Sutelkęs valdžią (diktatorius ir liaudies tribūnas iki gyvos galvos, turėjo cenzoriaus įgaliojimus), nebesilaikė populiarių demokratinių idėjų. Nors formaliai egzistavo respublika, Romoje buvo įvesta Cezario karinė diktatūra. Cezaris stiprino centralizuotą valdžią, naikino provincijų atskirumą nuo Italijos ir konsolidavo Viduržemio jūros baseino vergvaldžius. Mokėjo laviruoti tarp įvairių socialinių grupių. 46 m. pr. m. e. reformavo kalendorių. Respublikos institucijų siaurinimas sukėlė senato respublikonų opoziciją. Bruto ir Kasijaus vadovaujami sąmokslininkai Cezarį nužudė.
Literatūros kūriniai[taisyti | redaguoti kodą]
Cezaris buvo laikomas vienu geriausiu oratoriumi ir prozos autoriumi lotynų kalba. Išliko tik Cezario karų aptarimai.
Atsiminimai[taisyti | redaguoti kodą]
- Commentarii de Bello Gallico arba Galų karai – septynios knygos, kurios aprašo vieną iš jo kampanijų į galų ir pietinę Britaniją, 50 m. pr. m. e.
- Commentarii de Bello Civili (Pilietinis karas) – pilietinio karo įvykiai iš Cezario perspektyvos.
Kiti darbai istoriškai priskiriami Cezariui, bet yra abejojama dėl jų autoriaus:
- De Bello Alexandrino (Aleksandrino kare), kampanija į Aleksandriją,
- De Bello Africo (Afrikos kare), kampanijos į Šiaurės Afriką,
- De Bello Hispaniensi (Ispanijos kare), kampanijos į Pirėnų pusiasalį.
Darbas Commentarii de Bello Gallico tradiciškai yra studijuojamas pirmų arba antrų metų lotynų kalbos studentų, dėl aiškaus jo lotynų kalbos stiliaus.
Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]
- ↑ Pilnas vardas po 42 m. pr. m. e., Gaius Iulius Caesar Divus (Lotyniškai: GAIVS IVLIVS CAESAR) (įrašuose IMP•C•IVLIVS•CAESAR•DIVVS), angliškai, „Imperator and God Gaius Julius Caesar“. Taip pat, įrašuose, Gaius Iulius Gaii Filius Gaii Nepos Caesar, angliškai, „Gaius Julius Caesar, son of Gaius, grandson of Gaius“.
- ↑ Blackburn, B and Holford-Strevens, L. (1999 corrected 2003). The Oxford Companion to the Year. Oxford University Press. p. 671