Senieji laikai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Senieji laikai – istorinis laikotarpis, apimantis kultūros ir politinių įvykių raidą nuo rašytinių šaltinių atsiradimo (III tūkst. pr. m. e.)[1] iki Viduramžių. Aprėpia senųjų civilizacijų klestėjimo laikotarpį bronzos ir geležies amžiuje.[2]

Senovės istorija nuo maždaug 776 m. pr. m. e. (Senovės Graikijos istorijos pradžia) paprastai vadinama klasikine senove (Antika). Tai iš esmės sutampa su tradicine Romos įkūrimo data 753 m. pr. m. e.[reikalingas šaltinis]

Nors dėl senovės istorijos pabaigos datos diskutuojama, šiuo metu dauguma Vakarų istorikų Europos senovės istorijos pabaiga laiko Vakarų Romos imperijos žlugimo datą – 476 metus.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Feldherr, Andrew; Hardy, Grant, eds. (February 17, 2011). The Oxford History of Historical Writing: Volume 1: Beginnings to C.E. 600. Oxford University Press. p. 5. ISBN 978-0-19-921815-8. doi:10.1093/acprof:osobl/9780199218158.001.0001. 
  2. Kipfer, Barbara Ann (30 April 2000). Encyclopedic Dictionary of Archaeology. New York: Springer Science & Business Media (published 2000). p. 564. ISBN 978-0-306-46158-3. Suarchyvuotas originalas 10 May 2016. Nuoroda tikrinta 29 January 2021. 
  3. Hart-Davis, Adam, ed. (2012). History: The Definitive Visual Guide. New York: DK Publishing. ISBN 978-0-7566-7609-4.