Antonas Denikinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Antonas Denikinas
(Анто́н Ива́нович Дени́кин)
generolas leitenantas
Anton Denikin 1918-1919.jpg
Antonas Denikinas
Gimė: 1872 m. gruodžio 16 d.
Vloclavekas
Mirė: 1947 m. rugpjūčio 8 d. (74 metai)
An Arboras, JAV
Tėvas: Ivanas Denikinas
Motina: Elżbieta Denikina (Wrzesińska)
Sutuoktinis(-ė): Ksenija Chiž
Žymūs apdovanojimai:
Šv. Stanislovo ordinas
Commons-logo.svg Vikiteka: Antonas DenikinasVikiteka

Antonas Denikinas (rus. Анто́н Ива́нович Дени́кин, 1872 m. gruodžio 16 d. Vloclavekas – 1947 m. rugpjūčio 8 d. An Arboras, JAV) – Rusijos karinis veikėjas, generolas leitenantas (1915 m.). [1]

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė Lenkijos Vloclaveko priemiestyje Rusijos kariuomenės atsargos majoro šeimoje. 1882 m. pradėjo lankyti Vloclaveko realinę mokyklą. 1885 m., mirus tėvui, užsidirbdavo iš korepetitoriaus veiklos. Nuo 1889 m. mokėsi Lovičiaus realinėje mokykloje. Buvo gabus matematikai.

Nuo 1890 m., baigęs mokyklą, pradėjo tarnauti Rusijos kariuomenės pirmajame šaulių pulke, dislokuotame Plocke. Tais pat metais įstojo į Kijevo karo inžinerinę mokyklą. Ją baigus, 1892 m. gavo paporučikio laipsnį ir buvo paskirtas tarnauti į antrąją lauko artilerijos brigadą Palenkės Biala mieste. 1895 m. įstojo į Rusijos imperijos kariuomenės generalinio štabo akademiją. 1899 m. tapo kapitonu. Nuo 1900 m. iki 1902 m. vėl tarnavo Palenkės Bialoje. 1902 m. paskirtas Generalinio štabo karininku. Metus laiko vadovavo pėstininkų pulkui, dislokuotame Varšuvoje. Nuo 1903 m. paskirtas spalio paskirtas tarnauti Varšuvoje dislokuotame antrajame artilerijos korpuse. 1904 m. vasarį savanoriu užsirašė tarnauti Rusijos-Japonijos kare. 1904 m. spalį tapo papulkininkiu bei paskirtas Užbaikalės kazokų divizijos štabo viršininku. 1905 m. liepą pakeltas į pulkininkus. 1906 m. vėl tarnavo Varšuvos antrajame artilerijos korpuse. 1907 m. paskirtas paskirtas 57-osios pėstininkų brigados, dislokuotos Saratove, štabo viršininku. Šiuo laikotarpiu rašė daug straipsnių apie būtinas Rusijos kariuomenei reformas. 1910 m. paskirtas vadovauti Žitomire dislokuotam pėstininkų pulkui. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą paskirtas generolu majoru A. Brusilovo vadovaujamos 8-osios armijos štabe.

1914 m. rugsėjį paskirtas vadovauti 4-ajai šaulių brigadai. 1915 m. už sėkmingą Lucko užėmimo operaciją, A. Denikinas pakeltas į generolus leitenantus. 1916 m. rugsėjį jam pavesta vadovauti 8-ajam korpusui Rumunijos fronte. Įvykus Vasario revoliucijai, A. Denikinas paskirtas Rusijos kariuomenės Vyriausiojo vado štabo viršininku. Nuo 1917 m. gegužės vadovavo Rusijos kariuomenės Vakarų frontui. 1917 m. rugpjūčio 28 d., palaikęs generolo L. Kornilovą, buvo suimtas.

1917 m. pabaigoje, išlaisvintas iš kalėjimo, pasitraukė į Novočerkaską, kuriame padėjo kurti Baltųjų Savanorių armiją, vadovavo jos divizijai. Nuo 1918 m. balandžio – Savanorių armijos vadas. 1919 m. pradžioje A. Denikino pajėgos kontroliavo visą Šiaurės Kaukazą. 1919 m. pradžioje sujungus Dono ir Savanorių armijas, A. Denikinas ėmė vadovauti vadinamosioms Rusijos Pietų ginkluotosioms pajėgoms. Iki 1919 m. rugsėjo A. Denikino vadovaujamos pajėgos užėmė visą pietinę Rusiją, Ukrainą ir priartėjo prie Maskvos. Nuo 1919 m. spalio A. Denikino vadovaujamos kariuomenės situacija ėmė blogėti – Ukrainoje jas puolė N. Machno vadovaujamos anarcho-komunistinės pajėgos, o bolševikai, sudarę paliaubas su Lenkija ir S. Petliūra, visas jėgas nukreipė į pietus. 1920 m. pradžioje A. Denikino pajėgos pralaimėjo mūšį Kubanės regione. Pralaimėję, Baltųjų armijos likučiai pasitraukė į Krymą. 1920 m. balandį A. Denikinas pasitraukė į Jungtinę Karalystę, perdavęs vadovavimą P. Vrangeliui.

Nuo 1926 m. gyveno Prancūzijoje, 1945 m. pervažiavo į JAV. Gyvendamas Vakaruose bendradarbiavo rusų emigrantų spaudoje, parašė 5 tomų atsiminimus apie Rusijos pilietinį karą. Mirė An Arbore, palaidotas Detroite. 2005 m. perlaidotas Maskvoje.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Denikin Anton (Antonas Denikinas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 616 psl.