Vėžiagyviai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Crustacea
Vėžys
Upinis vėžys (Astacus astacus)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Nariuotakojai
(Wikispecies-logo.svg Arthropoda)
Potipis: Vėžiagyviai
(Wikispecies-logo.svg Crustacea)

Vėžiagyviai (lot. Crustacea) – gana gausi rūšių skaičiumi nariuotakojų (Arthropoda) grupė (aprašyta apie 50 000 rūšių), kuri išskiriama į atskirą potipį. Šios grupės atstovams būdinga labai didelė formų įvairovė, atsiradusi prisitaikant prie skirtingų ekologinių nišų ir skirtingo gyvenimo būdo. Didžioji dauguma vėžiagyvių yra vandens gyvūnai, bet taip pat yra ir sausumoje gyvenančių rūšių.

Sandara[taisyti | redaguoti kodą]

Kūną sudaro dvi pagrindinės dalys – galvakrūtinė ir pilvelis. Jis padengtas chitinine danga, kuri tarnauja kaip apsauginis šarvas. Galvakrūtinę dengia chitininis šarvas – karapaksas. Kiekviename segmente, išskyrus paskutinį, dažniausiai yra galūnių pora. Virškinimo sistema paprastai atsiveria burnos anga. Žarnos skirstomos į priekinę, vidurinę bei užpakalinę. Analinė anga atsiveria telsone, paskutiniame narelyje. Priekinės ir užpakalinės žarnos vidus padengtas chitinine kutikula. Daugelis vėžiagyvių specializuojasi mitybos atžvilgiu: planktoniniai dažniausiai minta augaliniu planktonu bei bakterijomis, bentosiniai – plėšrūs, detritofagai – minta augalų ir gyvūnų liekanomis. Smulkūs vėžiagyviai (žandakojai, kiautavėžiai) kvėpuoja visu kūno paviršiumi arba galūnėmis, kurios nėra diferencijuotos. Kiti turi specializuotus kvėpavimo organus – pakitusias plokščias kojas arba specialias žiaunas. Vėdarėlių, kaip ir kitų sausumos vėžiagyvių dangos audinių vamzdeliai yra įsiterpę į kūno vidų ir sudaro kažką panašaus į trachėjų sistemą. Šiuos vamzdelius skalauja hemolimfa ir paima iš jų deguonį. Vėžiagyvių kraujotaka skiriasi įvairiose jų grupėse. Tie, kurie kvėpuoja visu kūno paviršiumi, kraujotakos sistemos neturi, o kvėpuojantys pakitusiomis galūnėmis dažniausiai turi širdį arba širdį ir trumpą aortą (šakotaūsiai ir kiti). Jei kraujagyslių nėra, hemolimfa cirkuliuoja sinusais ir lakūnomis. Stambiausių vėžiagyvių (dešimtkojai) kraujagyslių sistema gerai išvystyta. Patys primityviausiu vėžiagyviai turi kopėtinio tipo nervų sistemą, kuri panaši į daugiašerių kirmėlių nervų sistemą. Vidaus sekrecijos liaukų veikla tiesiogiai susijusi su nervų sistema ir jutimo organais. Akys būna dviejų tipų: paprastos (nauplijinės) ir sudėtinės (facetinės). Chitininė kūno danga trukdo vėžiagyviams justi aplinką, lietimo funkciją atlieka gausūs įnervinti šereliai, kurie dažniausiai būna išsidėstę ant čiuopiklių, antenų, galūnių. Kai kurie turi pusiausvyros organus. Daugelis vėžiagyvių skirtalyčiai, tačiau pasitaiko ir hermafroditų (ūsakojai ir kai kurios krevetės). Būdinga heterogonija – vasarą dauginasi partenogenetiniu būdu, o rudenį, atsiranda patinai bei patelės ir dedami apvaisinti kiaušiniai. Gonados porinės, neretai tarpusavyje susiliejusios. Išvedamieji latakai atsiveria atskirai[1].

Dauginimasis ir vystymasis[taisyti | redaguoti kodą]

Nauplijus, vėžiagyvių lervos stadija.

Kai kurie vėžiagyviai dauginimosi periodu (langustai) iki nerštaviečių migruoja šimtus kilometrų. Migruoja ir omarai bei kai kurios krabų rūšys. Vislumas – labai nevienodas. Langustai deda iki 1,5 mln. kiaušinių, kai kurie krabai iki 3 mln. Vystosi didžioji dalis su metamorfoze: iš kiaušinėlio išsirita lerva – nauplijus, kuri paprastai turi 3 poras galūnių ir 1 paprastą akį. Nauplijus praeina keletą stadijų, virsta suaugusiu gyvūnu. Iš langustų ir omarų kiaušinėlių išsirita mizidinė lerva. Kai kurių dešimtakojų vėžių vystymasis – tiesioginis[1].

Paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Bentosu ir planktonu mintantys vėžiagyviai daugiausiai gyvena jūrų ir vandenynų sublitoralinėje zonoje (iki 250 m gylio), kur daug maisto. Gausiausi vandenyno planktoniniai vėžiagyviai – krevetės, kurios laikosi dideliais būriais. Antarkties vandenyne aptinkami dideli būriai nedidelių vėžiagyvių – eufauzidų, kuriais minta ūsuotieji banginiai. Litoralėje gausu krabų bei kitų vėžiagyvių. Smukieji vėžiagyviai (dafnijos, ciklopai) yra žuvų mailiaus maistas. Tarp vėžiagyvių yra daug parazitinių formų, kurių sandara būna stipriai pakitusi. Parazituoja bestuburius, žuvis, vandens žinduolius[1].

Klasifikacija[taisyti | redaguoti kodą]

Macrocheira kaempferi, didžiausias pagal skersmenį šiuo metu gyvenantis nariuotakojis

Vėžiagyviai sujungti į savo sistematinę grupę daugiausia pagal tai, jog beveik visiems jiems vystymosi pradžioje būdinga nauplijaus lervos stadija, nors nemažai rūšių ją pabaigia dar prieš išsirisdamos iš kiaušinio. Nauplijaus stadijos iš tiesų neturi tik vienas parazitinių žandakojų poklasis, Pentastomida.

Anksčiau buvo išskiriama viena vėžiagyvių klasė, dabar susmulkinta į keletą savarankiškų klasių:

Pirmą kartą terminas Crustacea panaudotas Pierre Belon, Guillaume Rondelet ir kitų XVI a. gamtininkų darbuose. Tačiau vėliau jis nebebuvo naudojamas, pavyzdžiui, Karlas Linėjus savo Systema Naturae vėžiagyvius priskyrė prie Aptera – nesparnuotų nariuotakojų. Pirmą sykį vėl jis buvo panaudotas Morten Thrane Brünnich knygoje Zoologiæ Fundamenta[2], tačiau Brünnich vėžiagyviams priskyrė ir chelicerinius.

Šiuo metu yra aprašyta beveik 52 000 vėžiagyvių rūšių[3], manoma, kad neaprašytų gali būti iki šimto kartų daugiau.[4].

Fosilijos[taisyti | redaguoti kodą]

Dešimtkojo Eryma mandelslohi fosilija iš Juros periodo, rasta Vokietijoje

Yra sukauptas didelis kiekis vėžiagyvių fosilijų, pradedant tokiais gyvūnais, kaip Perspicaris ar CanadaspisKambro vidurio Burgeso skalūnuose.[5] Iš Kambro periodo pabaigos jau randama daugumos didžiųjų vėžiagyvių grupių (žiaunakojai, žandakojai, kiautavėžiai, parazitiniai Pentastomida ir kt.) fosilijos. Vyksta debatai, ar šio periodo kiautavėžiai tikrai gali būti priskiriami kiautavėžiams; jei ne – pirmieji kiautavėžiai būtų iš Ordoviko periodo.

Daugiausiai vėžiagyvių pradedama rasti nuo Karbono periodo[5], tame tarpe – pirmieji kumidai ir lygiakojai (isopoda), taip pat – Tesnusocaris goldichi , vienintelis žinomas išnykusio Enantiopoda būrio atstovas.

Pirmieji dešimtkojai vėžiai aptinkami Triaso periode[6][7], tuo tarpu pirmieji krabai – Juros periode[8]. Pirmosios omarų fosilijos aptiktos Kreidos periode. [9]

Kol kas nėra rasta fosilinių krilio vėžiagyvių.

Naudojimas maistui[taisyti | redaguoti kodą]

Europinis omaras (Homarus gammarus) pardavime turguje

Daug vėžiagyvių rūšių yra naudojamos maistui. Jie yra gaudomi tiek mėgėjų, tiek pramoniniu būdu. Daugiausiai tai dešimtkojai vėžiai – krabai, omarai, krevetės. Per metus jų sugaunama apie 10 000 000 tonų.[10] Maždaug 80% maistui naudojamų vėžiagyvių yra sugaunama Azijoje, vien Kinijoje – apie 50%.[10]

Iš ne dešimtkojų, daugiausiai valgomas krilis (Euphausiacea). Jų per metus pagaunama maždaug 118 000 tonų.[10]

Vėžiagyviai maistui taip pat yra auginami nelaisvėje. Komercinis vėžiagyvių auginimas prasidėjo aštuntajame XX a. dešimtmetyje. Ilgą laiką buvusi populiariausia rūšis – didžioji tigrinė krevetė (Penaeus monodon), 2009 m. nelaisvėje jų buvo užauginta maždaug 770 000 tonų, viso už 3 650 000 000 JAV dolerių.[11] 2004 m. ją pralenkė baltakojė blyškioji krevetė (Litopenaeus vannamei) (pasaulyje viso užauginta 1 116 000 tonų[12]). Apie 75% užauginama Azijoje (daugiausia – Kinijoje ir Taivane), likę 25% – daugiausiai Pietų Amerikoje, pagrinde – Brazilijoje.

Iš gėlavandenių rūšių, populiariausia maistui auginti didžiąsias upines krevetes (Macrobrachium rosenbergii) ir gauruotažnyplius krabus (Eriocheir sinensis). 2003 m. pasaulyje viso užauginta 230 000 tonų, iš kurių 130 000 – Kinijoje.

Lietuvos raudonosios knygos vėžiagyviai[taisyti | redaguoti kodą]

Į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktos keturios vėžiagyvių rūšys, iš kurių viena laikoma išnykusia[13][14]:

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Vėžiagyviai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.